2017 m. lapkričio 29 d., trečiadienis

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)


Sveiki, skaitytojai,

Pažiūrėjus septintąjį kultinio serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“ (American Horror Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties „nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.

Visų pirma pasibaigus šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą „Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos, kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių? Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę krizę...

Tą krizę sustiprino tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.

Atmosfera grėsminga ir pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios logikos nereikėtų.





Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.


Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.

 Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.

 Nauji veikėjai ir aktoriai.



Kaip visada, taip ir šis sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių, kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.

Asmeniškai labai trokštu, kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime, Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti. Galime atsipūsti,  serialo mirtis dar nelaukia – jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"


Rein Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Trečioji į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija 2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.

Tai pirmoji mano skaityta autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau, nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito regiono literatūrinei nišai.

Autorius istoriją kuria iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius. Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.

Maždaug persiritus į antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė, kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai. Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo, kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.

Rein Raud

Būtent smalsumas yra vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė – juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos, kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas, autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai informaciniai karai.

Ar įtikina tokia atokaus sektantiško pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę, tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką ir pažadus.

Galbūt antrame plane liko pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime, pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono, teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo, kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto sektantiškomis paslaptimis.

Iš estų kalbos romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa, nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.

Rekonstrukcija – tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais) galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis, jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.


Jūsų Maištinga Siela

Justinas Žilinskas "Kaukas Gugis ir kerų karas" - knyga vaikams be tarptautinių žodžių

Sveiki,

Retai kada susidomiu reklamine sklaida, tačiau šįkart gavau motyvuotą laišką – vaikiška knyga be tarptautinių žodžių. Žinau, kaip vaikams kartais sunku su kai kuriais nesuprantamais ir neištariamais žodžiais, tad nieko nelaukdamas pasidalinu su Jums informacija apie naujausią Justino Žilinsko knygą „Kaukas Gugis  ir kerų karas“.

Kauko Gugio sugrįžimas, arba knyga be tarptautinių žodžių

Lietuvos knygynuose pasirodė rašytojo Justino Žilinsko magiškosios fantastikos žanro knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“, ją išleido leidykla „Aukso žuvys“. Knyga skirta vaikams nuo dešimties metų amžiaus, nuotykių ir fentezi mėgėjams. Knyga bus pristatyta pirmą kartą rengiamame vaikų literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ š. m. gruodžio 10 d. Vilniaus mokytojų namuose.

2006 m. išleista Justino Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ į lietuvių magiškosios fantastikos lauką atvedė savitą herojų – mažą ir gudrų kaukavaikį, kažkuo panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir indėniuką Harką kartu sudėjus. Ši nuotykiais verdanti istorija apie kauką Gugį tapo kone šeimos knyga, ją skaitė ir vaikai, ir jų tėvai. Knyga pateko į geriausių Metų knygų penketuką ir gavo Tarptautinės vaikų ir literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimą. Ir štai dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, Justinas Žilinskas pristato naują istoriją apie kauką Gugį. Knygoje veikia tie patys personažai, tačiau problemos, kurias jiems tenka spręsti, jau gerokai didesnės. O kas svarbiausia – aktualios ir šiems laikams.

Lietuva, 1369 metai pagal žmonių kalendorių, gūdūs ir keisti laikai, kai miškai ir pelkės knibždėte knibždėjo padarų ir būtybių, kai žmonės ir mažosios gentys gyveno kaimynystėje, o kipšai labiausiai garsėjo kaip puikūs kerėtojai... Kaukas Gugis – jau kaukajaunio amžiaus, laukiantis savojo Įžengimo – šventės, po kurios atitenka vyresniųjų pareigos, užduotys ir reikalai. Gyvenimas Kaukašlaityje nusistovėjęs, ir Gugiui po didžiųjų žygių netgi nuobodus. Tačiau netrukus įvyksta kai kas netikėta – išaiškėja seniai slėpti dalykai, ir užverda tikra maišatis. Kaukai priversti susikauti su kipšais, tačiau priešininkų jėgos nevienodos. Reikia spręsti: eiti į karą ginti garbės ir kadais pasėto melo ar siekti taikos ir derybų? Koks kelias yra teisingas? Ar toks iš viso galimas? Šis pasakojimas yra apie atsakomybę ir apie pasirinkimus – kartais itin nelengvus. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia autorius – ar tikslas pateisina priemones, ką reiškia atsakomybė, koks jos svoris, kur veda melas.

Autorius Justinas Žilinskas.

Knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ „veikia“ iš lietuviškų sakmių ir pasakų pažįstamos mitologinės būtybės – kaukai, aitvarai, laumės, maumai, kipšai, bet šios būtybės kitokios. Pasak autoriaus, mitologija turi parengtus atsakymus, o rašant magiškosios fantastikos kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti: kas jos, iš kur, kuo jos ypatingos ir kokia jų paskirtis? Justinas Žilinskas neslepia, kad jam labai patinka lenkų magiškosios fantastikos grando Andrzejaus Sapkowskio kūrybos metodas: imti mitologijos trupinius, bet jiems suteikti kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį. Būtent dėl to J. Žilinsko sukurti kaukai yra girių kaukai, antropomorfinės būtybės, „mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų dvaselės, aitvarai – polimorfai, t. y. būtybės, keičiančios išvaizdą, na o kipšai – keliautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų vagys ir pragaro valdovai. Visi jie yra iš kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo gyvenimus ir susitinka konkrečiu laikotarpiu – XIV a. Lietuvoje.

Dar vienas šio nuotykinio pasakojimo savitumas – jo kalba. Justinas Žilinskas metė sau iššūkį parašyti kūrinį nepanaudodamas nė vieno tarptautinio žodžio. Vietoj jų – naujažodžiai ir nunykę, retai sutinkami žodžiai ir pasakymai. Tad saugokitės smeiguolio ir sprogdinkite veizolus – bus dėl ko! Vaikai, skaitydami kūrinį, turės progą pagilinti lietuvių kalbos žinias ir išmokti vieną kitą neįprastą „tų laikų“ keiksmažodį. Beje, netgi rašydamas šią senus laikus menančią knygą autorius išliko nuoseklus – nemaža dalis Gugio juodraščio buvo parašyta ranka – senoviškai, sąsiuvinyje, kurį  autorius gavo dovanų nuo savo skaitytojų moksleivių.

Knygų apžvalgininkės „Fantastiškos knygų žiurkės“ šią nuotykinę istoriją apie Gugį pavadino „savotiška lietuviška indėnų versija“: „kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Kietai skamba, ar ne?“ Tuo tarpu VšĮ „Laikas skaityti“ vadovės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone, „J. Žilinsko knygos išlaiko balansą tarp šiandienos ir senovės, tarp tikrovės ir pramano. Jos turi stiprų vertybinį pagrindą, bet tuo pačiu nemoralizuoja“.

Knygą iliustravo dailininkas Gediminas Skyrius, dizaino autorė – Deimantė Rybakovienė, redaktorė – Neringa Mikalauskienė.



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemės druska" / "Il Sale Della Terra" / "The Salt of the Earth"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad iš senesnių Scanoramos festivalių filmų įšoko dokumentinis „Žemės druska“ (portugal. Il Sale Della Terra) (2014), kuris Kanuose pelnė ypatingo žvilgsnio apdovanojimą. Retai žiūriu dokumentiką, nes pirmiausia turėtų mane kažkuo ji intriguoti, o gamtos peizažai ir gyvūnų stebėjimas iš po kalvos manęs nedomina, šis, regis, kiek kitoks. Visų pirma, filmo pasakojimas yra biografinis ir jį „suka“ legendinio brazilų fotografo Sabastiano Salgado sūnus, kuris ima interviu iš tėvo ir brėžia jo karjeros per plačius plotinius ir kaip žmogaus keliautojo, nestereotipinio mąstytojo vingius.

Nuo pat pirmųjų kadrų filmas įtraukia, nes jame subalansuotas herojaus pasakojimas su viso pasaulio politika. Iš esmės filmas sąmoningai padalytas į slogius fotografo prisiminimus, keliones po pasaulį, susiduriant su pačiais baisiausiais nūdienos Žemės ir žmonijos alinimo ir naikinimo įvykiais: Ruandos genocidas, karas Balkanų regione, sausra ir badas Afrikoje, miškų naikinimas Brazilijoje ir t. t. Atsidūręs karštojoje zonoje fotografas tapdavo akimi, stebėtoju, bet tikriausiai žavi paties žmogaus nuostatos, kurios pranoksta šiaip jau susiskaldžiusiųjų ir tik apie savo užpakalį galvojančių kapitalistinės visuomenės veidmainių gyvenimo būdą. Filmas turi ryškią žmogiškąją žinutę pasauliui, kuri šlietųsi prie visų žaliųjų ir kitų nepelningų organizacijų, kurios tausoja Žemės išteklius  ir savanoriauja.

Nors nemažai papasakotų įvykių stebina savo išgyvenimais ir slegia bejėgiškumu ką nors pakeisti, bet S. Saldano atvejis filmo finale tampa įkvepiančiu gelbėti planetą. Vien dabar pustrečio milijono medžių Brazilijoje atkūrė išnykusią miško ekosistemą ir tai Salgados nuopelnas. Tokia įkvepianti dokumentika, kuri akivaizdžiai atveria problemas ir sprendimo galimybes išties reikalinga ir veikia ne tik kaip edukacinė priemonė, ne tik kaip meninio filmo stebėsena, bet ir įkvepia gyventi savo kasdieninį gyvenimą atsakingai. Filmas vertas žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 8.4



Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija: Jacque Fresco (Žakas Fresko) apie religiją ir religingus žmones

Sveiki,

Vakar, prieš užmiegant, galvojau apie šituos žodžius...

Kai ką galbūt ši Žako Fresko, – mano akimis, vieno didingiausių paskutiniųjų dešimtmečių mąstytojų, – citata gali įžeisti. Bet ką ji iš tikrųjų reiškia? Kad bet koks patriotiškumas, religijos ribos ir įsitikinimai ne vienija, bet skaldo žmoniją. Skaldymas vienija į atskirus getus ir jų amortizatoriumi tampa agresija, noras įrodyti, kas mes esame, štai kodėl išsilaisvinę iš skaldančiosios veiklos Vakarai Rytų Europai atrodo „nubėdnėję“, atseit netekę vertybių, pasidarę pernelyg laisvamaniai ir t. t. Bet toks mąstymas tik įrodo, kokiame mes tebesame atsilikusiame sektoriuje.

Geras Ž. Fresko pavyzdys rodo, kaip kunigai savo šalyje vieno neginčijamo Dievo vardu laimina priešingus karių tankus. Realiai pagalvojus, juk tai prieštarauja bet kokioms krikščioniškoms dogmoms, net sakytume, kunigai vykdo Dievo vardu šventvagystę, siųsdami karius į sumaištį. Kaip manote, tas pats Dievas, tarkim, akylai stebintis iš dangaus, kurią valstybę turėtų palaikyti?

Mes vis dar sąvokų, įsitikinimų ir netikrų vertybių spąstuose, o kas baisiausia, kad net tai suvokdami, mes bijome atsižadėti netikrumo, nes iliuzija bet kokiu atveju yra „saugesnis“ prieglobstis, nei atviras pasaulis.


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis

Filmas: "Apie kūną ir sielą" / "A teströl és a lélekröl" / "On Body and Soul"


Sveiki, skaitytojai,

Paskutinis šiemet regėtas filmas Scanoramos kino salėje tapo pripažintos vengrų režisierės I. Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ (angl. On Body and Soul) (2017), kuris puikiai pasirodė Berlyno kino festivalyje. Istorija pasakoja apie itin dviejų skirtingų žmonių lemtingą susitikimą skerdykloje. Pagrindinis herojus nevaldo vienos rankos, o pagrindinė herojė yra aštraus proto ir ryškiai asociali, nepripažįstanti kūniškos meilės ir geismo. Ir šie herojai pradeda bendrauti sapnuose, kol galiausiai įveikinėdami realybėje paruoštus psichologinius stereotipinius barjerus, bando suartėti iš tikrųjų.

Filmo veikėjai sutraumuoti skirtinguose lygmenyse, tačiau atrodo, kad režisierė įžvelgia panašumų ir nepersūdydama istoriją estetiškai pamistifikuoja sapnais, paversdama veikėjus elniais miškuose. Nemažai paradoksalių scenų, kurios kelia šypseną ir netikrumo įspūdį. Apskritai sakant, visa istorija yra kažin koks vientisas teatras, „įvilktas“ į realistinę maršką, pro kurią bandoma praregėti. Asocialų bendravimą paįvairina kur kas gyvesni antraplaniai skerdyklos darbuotojai ir geidulių kamuojama psichologė, bet visumoje išėmus retkarčiais praslystantį humorą, filmas būtų veikiau statiškai negyvas ir šaltas. Akivaizdu, kad režisierė nesistengė atkartoti realybės ir savo filmu norėjo išgauti savo žiūros spalvą į lemtingos poros santykius, o tai jai pavyko išties neblogai.

Jeigu reiktų palyginti šį filmą su kokiu nors kitu, sunku būtų kažką sugalvoti, nors dažniausiai visada randu analogiškų filmų. Galbūt filmas šiek tiek šlietųsi prie „Iltinio danties ir „Omaro“ režisieriaus pakvaišusių darbų? Tik šis darbas kur kas minkštesnis, nors kraujo ir pjaustomų karvių čia netrūksta nuo pat pradžios, tačiau šiame iš pažiūros žiauriame filme veriasi daug beprotiško švelnumo. Šiaip filmas gurmaniškas, neprailgstantis ir vertas savo žiūrovo.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 8.0



Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pink - "Beautiful Trauma" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Įspūdingą pasirodymą neseniai surengė amerikiečių atlikėja Pink Amerikos muzikos apdovanojimuose, pristatydama jau antrąjį singlą iš septintojo solo albumo „Beautiful Trauma“, kuris pasirodė 2017 m. spalio 13 dieną. Tiesą sakant, pirmasis singlas „What about us“ manęs neužkabino, priminė pernelyg neužbaigtą socialinę žinutę apie įvairialypę meilę, kas jau tampa labai nuvalkiota muzikos industrijoje, o ir melodiškumo kažkaip irgi pritrūko. Štai „Beautiful Trauma“ daina vėl priminė pasauliui už ką taip visi mėgsta ekstremaliąją Pink: už tai, kad ji turi puikų humoro jausmą, begalės savironijos, parako ir nesivaiko saldžių moteriškų įvaizdžių idealų.

Dainą muzikos kritikai sutiko palankiai ir gyrė jos dvilypumą, kuri sako, kad gyvenimas yra viena didelė trauma, bet kartu jis neįtikėtinai įdomus. Melodingai dainai buvo sukurtas ryškus teatralizuotas vaizdo klipas, kuriame nusifilmavo net pats Channing Tatum. Daina jau Naujojoje Zeolandijoje pasiekė topų viršūnes, atrodo, kad daina neblogai pasirodys ir kitur.

Šiandien siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti šarmingo vaizdo klipo:


Žodžiai / Lyrics
"Beautiful Trauma"
We were on fire
I slashed your tires
It's like we burned so bright we burned out
I made you chase me
I wasn't that friendly
My love, my drug, we're fucked up, oh

'Cause I've been on the run so long they can't find me
You waking up to remember I'm pretty
And when the chemicals leave my body
Yeah, they're gonna find me in a hotel lobby 'cause

Mmm tough, times they keep coming
All night laughing and fucking
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out

It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love, my love, my drug, oh

My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love... my love, my drug, we're fucked up

You punched a hole in
The wall and I framed it
I wish I could feel things like you
Everyone's chasing
That holy feeling
And if we don't stay lit we'll blow out
Blow out

'Cause we've been on the run so long they can't find us
Who's gonna have to die to remind us
That it feels like we chose this blindly
Now I'm gonna fuck up a hotel lobby 'cause

These tough, times they keep coming
Last night I might have messed it up again
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out

It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love (my love), my love, my drug, oh

My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love... my love, my drug, we're fucked up

Mmm tough, times they keep coming
All night laughing and fucking
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out

It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love, my love, my drug, oh


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.0



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kepėjas" / "The Cakemaker"

Sveiki,

Dar vienas Scanoramos filmas „Kepėjas“ (angl. The Cakemaker) (2017), į kurį eidamas tikėjausi kažin kokios itin paprastos ir jaukios istorijos apie homoseksualų kepėją, kurio gyvenimas sukasi dviem rakursais: ieško meilės ir dirba savo darbą. Smagu, kad ši iš pažiūros LGBT drama tapo ne vien LGBT, bet ir visos visuomenės probleminiu klausimu: kaip susitaikyti su žmogaus netektimi?

Filmo siužetas plaukioja tarptautiniuose vandenyse: vokietis kepėjas nebegali prisiskambinti savo meilužiui iš Izraelio. Tomas ryžtasi vykti į žydų žemę ir ten susiranda meilužio šeimą, į kurią įsisuka kaip indų plovėjas, tačiau netrunka žiūrovas suvokti, kad netrukus paaiškės tikrosios paslaptys... Nėra šis filmas kažkuo įmantrus, nesistengia jis nei šokiruoti, nei kažkaip pataikauti, tiesiog režisieriui pavyko išgauti intymumą ne tik tarp priešingų tapatybių žmonių, bet ir bendrakultūrinį jausmų susikalbėjimą. Žydai vis dar nepatikliai žiūri į vokiečius, jų religinės problemos jų šalyje taip pat pjudosi, visi šie kontekstiniai dalykai gana gerai nubrėžia Izraelio tendencijas.

Šiaip nemėgstu serialinių filmų, kur viskas „laikosi“ ant santykių muilo operos, o prisijaukinti meilužio šeimą – siužetinis paradoksalus kūlverstis – turėjo erzinti, bet tikriausiai daug ką užglaistė kultūriniai niuansai, noras aprėpti LGBT pasaulį ne vien tik kaip lokalų visuomenės getą, bet ir iš esmės kaip integralų ir visur paplitusių santykių išraišką. Žinoma, filmo skanumą lėmė ir virtuvinės scenos, veikėjų filosofiškas pyragų ragavimas, kuris žadino tiesiog fizinį alkį, o aš, kaip žinia, į teatrą spragintų kukurūzų nesinešu.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.2



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis

Filmas: "Tu išnyksti" / "Du forsvinder" / "You Desappear"

Sveiki,

Esu nepasotinamas danų aktorės Trina Dyrholm gerbėjas, tad vedinas jos, ryžausi pažiūrėti dar vieną danų filmą „Tu išnyksti“ (dan. Du forsvinder) (2017). Paskutiniu metu man artimiausias ir geriausias skandinavų kinas yra būtent danų, tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje jų filmai niekada dar nenuvylė. T. Dyrholm neseniai pasirodžiusi danų juostoje „Komuna“ šįkart vaidina jau nebe tokią hipiškai svajingą motiną, o veikiau  depresijos, paranojos, smurto ir nesaugumo persisunkusią moterį, kuri  slaugo auglį turintį vyrą, kuris dėl savo patologijos tapo neprognozuojamas.

Filmas „įvilktas“ į teismo procesą, bandoma rekonstruoti veiksmų padarinius, tačiau daugmaž filmui įpusėjus tampa aišku, kad viskas gal  yra kiek kitaip nei chaotiškai sulipdytos šios istorijos atkarpos... Intarpai apie smegenų veiklą ir tai, kaip kartais gyvename iliuzijomis, buvo tas tramplynas, kas išdavė, jog viskas vyksta priešingai. Tiesą sakant, didelį įspūdį kelia filmo kompozicija, kuri iš esmės veikia kaip asociacijų dėlionė. Smagu, kad režisierius nesistengia viską sukramtyti ir atkišti gumulą žiūrovui, nes iki pat filmo galo neaišku, kaip iš tikrųjų viskas buvo, tik nuojautomis grįstas griūnančios šeimos pasakojimas iš dalies primena „Vis ta pati Elis“, bet viskas taip europietiškai ir profesionaliai „sukalta“, kad užsimiršti, pasinėręs į tą hipnotizuojantį skaudų pasakojimą.

Išties filmas vertas ir laiko, ir dėmesio. Išeidinėdamas iš kino salės nugirdau, kad daugeliui žmonių irgi filmas patiko, o tą komentarą, kurį numetė ūsuotas vyrukas žmonai: „Visą filmą pramiegojau, o tokia nuobodybė buvo...“ Įdomu, kodėl nuobodybė, jeigu jis visą laiką dėjo į ūsą? Iš tikrųjų šis koliažinis filmas – tai kelionė po žmonių emocinę ir santuokinį labirintą iš dalies pretenduoja į tuos europietiško tipažo filmus mindfuck‘us, bet smagu, kad autoriui dar rūpėjo ne chaotiškai viską suvelti, bet kartu ir papasakoti emociškai stiprią šeimos dramą.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 5.9



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 22 d., trečiadienis

Filmas: "Vazantė" / "Vazante" / "The Surge"

Sveiki,

Tokio smūgio iš Scanoramos nesitikėjau. Šiaip esu pakantus visokiam kinui, tačiau skubėdamas pavargęs iš darbų į kiną, kad galėčiau pamatyti brazilės Danielos Thomas filmą „Vazantė“ (portugal. Vazante) (2017) nustembi, kai gauni per veidą kaip su žuvies uodega. Žinoma, tokie festivaliai yra amžina loterija, tik esu pratęs jose laimėti. Šįkart visai nenorėjau žiūrėti šio filmo ir rinkausi tik dėl patogaus laiko ir jau nuojauta iš matyto anonso sakė, kad geriau į šį filmą neiti, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Šįkart rizikavau ir vis tiek likau be šampano.

O filmas nėra prastas tam gurmaniškam žiūrovui, kuris iš filmo tikisi tiesiog lengvos poezijos su muilo operos melodrama 1821-ųjų Pietų Amerikoje. Foną „paspalvina“ nykūs ir nieko dažnai nesakantys dekoraciniai vergai. Tarp kelių veikėjų nykių frazių įtampą visiškai sužlugdo penkių minučių gamtovaizdžių intarpai (čia prisiminiau filmą „Gyvatės apkabinimas“, tik ten viskas suveikia, o čia nykuma), kaip per juos vilkstinėmis keliauja vergai ar šiaip koks baltasis ant arklio. Filmas žiauriai nuobodus, jokios provokacijos, jokio noro kažkuo sudominti, pateikti nematyta forma, prakalbinti žiūrovą, viskas plaukia estiniu paviršiumi, kad istorija tarp tų veikėjų ale filosofiškai susuktais snukiais, nuolat pauzuojančių, neištenančių daugiau nei vieną primityvų sakinį, atrodo, kad staiga grįžčiau į kino akmens amžių.

Iš egzotiškos Brazilijos ir daug žadančios režisierės išėjo šnipštas, tad po pusvalandžio kankynės tiesiog laisva valia išėjau iš kino salės, praradęs bet kokį šansą save sudominti, nes filmas absoliučiai skystas,  neįdomus, o gražių vaizdinių galiu „pasiyoutubinti“. Melodramos, kad ir kokiame amžiuje bevyktų, nesuveiks, jeigu nebus kibirkšties. Deja.

Mano įvertinimas: 1/10
IMDb: 6.5



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 21 d., antradienis

Filmas: "Nemeilė" / "Нелюбовь"/ "Loveless"

Sveiki,

Kiekvienas rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev filmas yra sveikų nervų išmėginimas ir todėl jis man labai patinka, nes po jo filmų jautiesi nugulėtu slieku sunkaus akmens. Stiprūs moraliniai demaskavimai ir šeimos santykių ryšių sudėtingumas siejasi visuose jo darbuose, o paskutinis darbas „Nemeilė“ (rus. Nelyubov) (2017), nominuotas į Auksinės palmes šakeles turėjo visas  galimybes jį pelnyti, tačiau tuokart komisija apdovanojo švedų „Kvadratą“.

Manau, „Kvadratas“ šakelę gavo pelnytai, nes jis šiek tiek paveikesnis už „Nemeilę“, kad ir kokį aukštą pilotažą valdo šis režisierius, man asmeniškai stipresni jo darbai yra „Elena“, „Sugrįžimas“ ir „Leviatanas“. Manau, „Leviatanas“ turėjo jam atnešti Auksinę palmės šakelę. Nieko neturiu prieš „Nemeilė“, nes filmas tikrai vertas nuodėmės ir laiko, tačiau vaiko dingimo paieškos motyvas pernelyg suplokštino filmo idėjinį lauką, kadangi tikrai neprastų panašių filmų yra sukūrę ir kitataučiai, o žinant A. Zvyagintsev, kuris nemėgsta gale, kad viskas pasibaigtų dorai, jau galima pagal jo literatūrinę mąstyseną numanyti ir berniuko dingimo atomazgą.

Ypatingas žvilgsnis į šeimos santykius, šiurkščiai besikivirčijanti ant skyrybų slenksčio esanti pora tiesiog iš savo gyvenimo lauko išgrūdo atžalą. Akivaizdu, kad tarpusavio nemeilė daugiau ar mažiau atsilieps berniuko likimui. Kaip vėliau paaiškėja, berniukas dingsta ir kone didžiąją filmo dalį besipliekiantys sutuoktiniai, pasitelkę paieškų tarnybą, bando surasti sūnų. Iš esmės viskas lyg ir gerai, ir atrodo, kad siužetinis postūmis eina link to, kad nelaimė sutaiko ir suvienija žmones, tačiau Zvyagnistsevas eina jau savo pramintu logišku keliu: jeigu nėra meilės, nebėra ir santykių. Galiausiai pora toliau naikina viena kitą ir net tragedijos akivaizdoje iš jų skinda tik dirbtina tėviška pareiga, nei tikras ir nuoširdus susirūpinimas sūnumi.

Subtilus, sukrečiantis ir charakteriu spinduliuojantis filmas tiesiog prislegia žiūrovą ir verčia panirti į rusišką kasdienybę, kurioje tiek daug brutalumo ir nemeilės, kad kartais net ima siutas, kaip motina su šampano taure darosi asmenutes ir gyvena tuščią savo pačios sukurtą gyvenimą. Gal filmas iš dalies apie motinystės ir tėvystės instinktų neturėjimą? Galbūt, bet kad didžiausia veikėjų problema yra nemeilė, nes patys jos nesulaukė ir toji grandinė iš kartos į kartą tęsiasi kaip prakeiksmas.

Kaip visada režisierius užkabina itin jautriai ir plėtoja nuojauta grįstą pasakojimą, o tokį filmą pamatyti yra būtina, kaip ir kiekvieną šio režisieriaus darbą. Iš tikrųjų gal kiek pernelyg daug netikros vilties pasaulyje veikėjai „užmalta“ berniuko paieškose, pernelyg norėta perteikti dėl nemeilės sukeltą artumo troškulį ten, kur jos nebuvo nei gyvenime, nei tragedijos ribinėje situacijoje, nes veikėjai jau pažymėti savo juodais nemeilės kvadratais ir galbūt, galbūt tik asmeninė nelaimė, pvz.,  sunki avarija, atminties ar rankos netekimas ir priėmimas švelnumo galėtų pakeisti jų požiūrį, tačiau kol kas net vaiko netektis mažai ką keičia veikėjų inertiškai nemeilės išjudintus likimus. Savaime suprantama kodėl, nes veikėjai galvoja tik apie savo asmeninę laimę ir yra tobuli egoistai.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 7.9



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Filmas: "Kvadratas" / "Rutan" / "The Square"

Sveiki,

Tik atsisėdęs kino salėje, staiga prisiminiau, kad Auksine palmes šakele apdovanotas filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) (2017) eis beveik tris valandas. TRIS VALANDAS! Paskutiniu metu vis sunkiau pažiūriu filmus, kurie trunka daugiau nei dvi valandas, tačiau šis mane įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų ir tiesiog užmiršau viską, kad netruko nei tos valandos prabėgti, nei į laikrodį prisiminiau žvilgtelėti.

„Kvadrate“ yra viskas, ką taip mėgstu kine. Na gal ne viskas, tačiau didžioji dalis priemonių, ko visada trokštu, bet paskutiniu metu labiausiai provokacijos ir kad režisierius priverstų kartu su herojais pasijusti nepatogioje situacijoje. O tokių situacijų šiame filme yra begalės! Veikėjams nuolat kažkas trukdo susikalbėti: nepagydoma liga sergantis salės keikūnas, muziejaus eksponatų triukšmas, skambučiai, vagystės ir t. t. Pamaniau, kad režisierius kuria kažkokią nesusikalbėjimo šmaikščią šiuolaikišką alegoriją, bet pasirodo, jis istoriją išplėtoja socialiai ir kultūriškai, kad net primena literatūros kūrinį, tokie filmai nepasimeta šiaip sau ir yra tikrai paveikūs sukelti įvairiausio spektro žiūrovo reakcijas.

Vienas atraminių siužetinių linijų yra meno pasaulis ir valkatos, meno ir plačiosios visuomenės požiūris. Yra ir tokių kabinančių scenų kaip galvijo pasirodymas banketinėje salėje, kuris kone pradeda prievartauti moterį, o grietinėlė net bijo pakelti akis – tai išprovokuotų reakcijų enciklopedija, kuri iliustruoja ir demaskuoja mūsų realias reakcijas gyvenime, pvz., kai benamiai prašo pinigų ar kai stengiamės pabėgti, ištikus nepažįstamajam nelaimė. Pagrindinis veikėjas Kristianas apgailėtinai infantilus, o tai yra tam tikras vyrų donžuanų tipas, kuris linkęs visada priimti ne kokius sprendimus; kol jis vaikosi sukčius, jo vadovaujamas muziejus griūna į šipulius, o kur dar amerikietė žurnalistė, su kuria spėja permiegoti ir vaikų priežiūra?

Filme tiek visko daug, kad atrodo, jog šiame klaikiame XXI amžiaus meno pasaulyje visi šoka sinchroninį absurdo šokį, kuriame nuolat nubrėžiamos ribos, verčiančios suabejoti demokratija, pagarba ir viskuo, kas teikia laisvę. Tai išties provokuoja ir visos potekstės „žiauriai“ aktualios ir bent jau man labai įdomios. Tokių filmų reta! Ir tas, kas sako, kad filmas nevertas Auksinės palmės šakelės, tikriausiai tikėjosi ramybės ir prasmingų filosofinių poteksčių kaip antai irgi puikiame prieš tris metus laimėtame turkų filme „Žiemos miegas“, tačiau ne ką įdomesnių prasmių pateikia ir sensacija iš Skandinavijos.

Filme pasirodo ir serialo „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Elisabeth Moss, tad šio serialo gerbėjai turėtų suklusti, o šiaip filmas kaip ir Kino pavasaryje matytas trijų valandų rumunų šeimyninis epas „Sieranevada“ tiesiog įtraukė ir atrodė, kad tikrai gyvenu kažkur kitur. Tokių filmų pasitaiko vos keletas per metus. Ir taip, tai vienas stipriausių filmų šiemet Scanoramoje.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.7



Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Meilužis vienai dienai"/ "L'amant d'un jour" / "Lover for a Day"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada kažkuo žavi lietuvį žiūrovą, jis tiesiog jam neabejingas tiek, kad net dažnas bijo paneigti, kad kartais net ir gerai įvertinta juosta ėmė ir „nepaėmė“. Scanoramoje taip pat pateikta dalis prancūziško kino naujienų, viena iš tokių veterano Philippe Garrel „Meilužis vienai dienai“ (pranc. L‘amant d‘un jour) (2017). Per savo karjerą sukūręs ne vieną dešimtį gerai įvertintų filmų šįkart režisierius apsiriboja jam patogia ir gal net kiek nuvalkiota tema – tarpusavio paradoksalūs santykiai, kur ištikimybės ir sėslios poros gyvenimai svyruoja kaip vėtrungė vėjyje.

Nepasisekė šiam filmui, nes jį pamačiau po švediško „Kvadrato“ ir nuo pat pirmųjų kadrų kažkaip sunkiai vėl integravausi kaip žiūrovas į stambaus plano estetiškai „nulakuota“ prancūzišką juostą, bet po pusvalandžio daugiau ar mažiau aišku, kas ir kaip vyks. Nepatogių scenų šiame filme nėra, a nei šokiruojančių, nei provokacijos, vien tik melodrama grįsti dėstytojo tėvuko ir dukrelės isterikės bei melagės santykiai su antromis pusėmis. Ar filmas analizuoja, kokį tėvas savo palaidūnišku elgesiu rodė dukrai gyvenimo pavyzdį? Nė velnio! Prancūzai (kaip ir šiame filme) į meilę žiūri vėjavaikiškai, viskas gražu, kol neskaudina, o jei skaudina, vadinasi, reikia jau skirtis ir bėgti išsiverkti, o tada ieškoti naujų santykių. Patvarumo šiame filme tiek, kiek palaido gyvenimo būdo Biblijoje.

Nespalvoto kino pasirinkimas nelabai suveikė. Iš pradžių pamaniau, o kur pompastika ir puošnumas, net maniau, kad pagal naratyvą filmas vyksta kokiame 7-8 dešimtmečiuose, kol nepamačiau išmanaus telefono vienos veikėjos rankose. Režisieriui pavyko kažkokiu keistu būdu spalvomis sužaisti ir laikmečio laisvamaniškais hipių laikais, seksualinės revoliucijos Prancūzija, o juk taip ir elgėsi filmo herojai, tačiau tai tėra tik dalis apgaulės. Ar tai suteikia filmui žavesio? Kaip pažiūrėsi.

Infantiliški veikėjai pataikauja savo geiduliams, papildo vienas kitą per dialogus stumdami į rytdieną, kurioje toli gražu nieko gero nelaukia. Ne, filmas nesužavėjo, neprivertė nei aiktelėti, bet ir į laikrodį nedirsčiojau, tiesiog „Meilužis vienai dienai“ apibūdina kuo puikiausiai mano santykį su šiuo filmu – vienkartinis smagus gurmaniškas nuotykis, tačiau nedaugiau.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.1



Jūsų Maištinga Siela