Knyga: Hannah Kent "Gerieji žmonės"

Hannah Kent. „Gerieji žmonės“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 392 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažkada perskaityta australų rašytojos Hannah Kent knyga Paskutinės apeigos padarė gan niūrios ir šiurkščios istorijos įspūdį – apie mirtininkę, religingai apmąstančią savo aistros padarinius. Tiesą sakant, knyga patiko, bet kai sužinojau, jog leidykla išleido antrąjį rašytojos romaną Gerieji žmonės (angl. The Good People), neskubėjau jos pirkti. Net neketinau pirkti, nes tiek gerų ir daug skaitinių dar laukia, bet pasidaviau, kaip ir daugelis knygomanų, akcijoms ir knyga įkrito į krepšelį, netrukus atsidūrė ir prie miegamojo stalelio, išstūmusi net tas knygas, kurios laukia pusmetį ir ne vienerius metus. Juk visada kirba labiau perskaityti naujieną, nei knygą, kuri „nebeaktuali“ rinkoje.

Žinoma, kad šia rašytoja žavisi Aušra Maldeikienė, kuri savo tinklaraštyje paskelbė recenziją. Na, jei politikai ir ekonomistai skaito H. Kent (o jie grožinę literatūrą tikrai skaito!), tai ko man atsilikti, juolab kad Paskutinės apeigos buvo išties gera knyga.

Pirmas įspūdis – autorė parašė antrą knygą, su kuria užsitraukė stereotipinės rašytojos statusą. Paskutiniu metu labai retai sutinku universalių autorių, kurie rašytų skirtingais kalbos kodais ir domėtųsi skirtingomis temomis. Regis, autorė „atsispyrusi“ į pirmos knygos sėkmę, naudojasi atrasta savo sėkmės formule – romane sodriai ir įtikinamai perteikia šiaurietiškų kraštų gamtovaizdį, kuris neatsiejamas nuo skaudžių žmogaus likimo vingių, dėmesys istorinei praeičiai, sudėtingų bylų nuotrupoms, kapstymąsi po dokumentus, ieškant faktų ir kuriant autentiką ir t. t. Labiausiai autorei būdingas dėmesys moters ribinėms situacijoms, atsidūrus bendruomenės pasmerktųjų akivare, kurie reikalauja didelių dvasinių sukrėtimų.

Gerieji žmonės, nėra čia ko slėpti, parašyta geriau nei Paskutinės apeigos, nes daugiau dėmesio skirta ne žmogaus likimui, bet bendram laikmečio bendruomenės pasaulėžiūros perteikimui – laikai, kai airių provincija bijojo fėjų ir daugelį dalykų bandė aiškinti antgamtiniais reiškiniais. Geraisiais žmonėmis vadinamos fėjos, kurios neina nei pas Dievą į Dangų, nei į Pragarą, tačiau nesiliauja krėsti žmonėms pokštus. Vienas didžiausių prietarų, kad fėjos apkeičia kūdikius ir palieka sergančius, „pilnus fėjų“. Panašią analogiją turime ir lietuvių tautosakoje, kai laumės rūke prie ežerų apkeisdavo kūdikius – beje, šį tautosakos motyvą yra panaudojusi Elena Kurklietytė savo gerai parašytame romane Šešėlių verpėja.  

Kaip ir ankstesniame romane, taip ir Gerieji žmonės, autorė renkasi vaizduoti atokią vietovę, gūdų XIX a. pradžios prietaringą provincijos gyvenimą, todėl atmosfera labai panaši į debiutinio romano, kai kas įvardija, kad tai viena stipriausių romano sąrangos dalių – gebėjimas kurti autentiškumu dvelkiančią atmosferą. Visgi, mano nuomone, stiprioji pusė yra ne tradicijų aprašymas, ne žolininkystės žinios, bet gebėjimas šiurpiai perteikti epochos žmogaus mąstymo filosofiją, grumtynes tarp krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulio. Būtent šis filosofinis-religinis galgi net gyvenimo būdas smarkiai konfrontuoja vaizduojamų veikėjų pasaulyje, o prietarai tampa slėnio gyventojų ydų, nelaimių ir tamsybių pateisinimo varikliu.

 Rašytoja Hannah Kent.

Autorė koncentruojasi į moterų pasaulį, kadangi jos prietaringesnės, tačiau nestebina ir vyrų pasaulio prietarai. Kalbant apie XIX amžiaus Airiją, ji labai stereotipiškai pasiskirsčiusi į vyrų ir moterų pasaulius, bet religija ir pagonybės „liekanos“, regis yra tai, kas šiuos du pasaulius vienija į visumą. Kinematografinis įvykių vaizdavimas tiesiog auksinis grobis režisieriams, tačiau tik retesniam pavyktų perteikti ne vien įvykius, kiek kasdienybės polėkį, įspūdį, kad tai nėra vien tik Linčo teismo situacija, kad iš esmės ilgą laiką žmonės gyveno prietarų ir religinių nesutarimų žemėje ir tikėjo Dievu, tačiau žegnosi kalbėdami ir apie pagonių antgamtines būtybes. 

Pasakojimo centre – vyro ir vienintelės dukters netekusi moteris, kuri savo skausmą bando atpirkti norėdama susigrąžinti tariamai fėjų sukeistą anūką. Iš pradžių pamažu prastėjanti moters psichinė būklė kuria iliuzijas, savotišką paguodos apgaulę, kad jei ji labai stengsis, ji susigrąžins per anūką tiek savo vyrą, tiek savo dukrą. Iš vienos pusės galima sakyti, kad knyga apie iliuzijų sukeltą moters likimo pragaištį, iš kitos – ji turi ir istorinio pjūvio, kai kaimiečiai badą, nederlių ir kitas vietines negandas bando pateisinti užkeikimais. 

Labai žaviai skaitytojas morališkai klaidinamas – tai talentingos plunksnos pavyzdys, kai iš pradžių „stojame“ už Nensę, nes juk katalikai barbarai, jie nesupranta atjautos, suopratį turinčios moters, jie niekšai, viską modernizuoja pagal savo supratimą, naikindami unikalią vietinę kultūrą. Ir regis, nekyla abejonių, kad žolininkė atsiskyrėlė Nensė išties išmintinga ir turi kitokių gebėjimų, bet netrukus imama abejoti, ar senutė iš tikrųjų „pilno proto“, ar nebus pernelyg įtikėjusi ir pervertinusi savo galias? Nuostabu, kaip autorė nieko pernelyg akivaizdžiai nemoralizuodama geba per situacijas keisti skaitytojo požiūrį į veikėjus, pakreipdama skaitytoją į ne vieną epochos žiūros kampą. Ir nors jau viduryje knygos galima numanyti, kad visa tai nuves prie teismo, visgi mistiniai įvykiai, dėmesys mistiniam folklorui knygą paverčia įtemptu trileriu. Kai kas recenzijose rašė, kad romanas „lėtas“ – ne, absoliučiai pilnas netikėtų įvykių, kone detektyvinės įtampos, kuri verčia versti knygą lapą po lapo, kad imi galvoti: velniai matė tuos detektyvus – ši istorija kur kas geresnė!

Ant viršelio užrašyta „reto grožio grynuolis“, pasirodo, ne šiaip tuščias reklaminis triukas, jis visgi paliudija H. Kent literatūrinį talentą kurti daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame subtiliai perteiktos žmogaus ribinės situacijos tampa bendruomenės pasaulėžiūros veidrodžiu, retkarčiais šokiruojančiu ir verčiančiu suklusti ir įsivaizduoti, kaip smarkiai ir kokia kainą sumokėjome keisdamiesi kaip žmonija.

P. S. Taip. vertimas į lietuvių kalbą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės yra vertas dėmesio!

Jūsų Maištinga Siela