Knyga: Ian McEwan "Kevalas"

Ian McEwan. „Kevalas“ – Vilnius: Jotema, 2017.

Sveiki, skaitytojai,

Po neseniai perskaityto briliantinio Ian McEwan romano Šeštadienis suskubau įsigyti naujausią leidyklos Jotema išleistą kūrinį Kevalas (angl. Nutshell), kuris 2016 metais pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir jau kitais metais per Tarptautinę Vilniaus knygų mugę gulėjo ant prekystalio išverstas lietuviškai. Universalusis britų rašytojas mėgsta žaisti įvairiomis romano formomis bei žanrais ir nesilaiko vieno sėkmingo kūrinio modelio, kaip, tarkime, Mano sesers globėjas autorė Jodie Picoult, kurios kelis romanus perskaičius jau galima numanyti, ką ji rašo septintoje ar dešimtoje savo knygoje. I. McEwan šiuo atžvilgiu nenuspėjamas ir dėl to jis gali būti patrauklus.

Neišvengsiu lygindamas Kevalą su Šeštadieniu, pastarasis buvo nominuotas Booker premijai ir išties buvo įspūdingos raiškos bei sodrumo kūrinys, tiesiog pritaikytas išpuikusiam, arogantiškam ar tiesiog intelektualią grožinę literatūrą mėgstančiam skaitytojui. Štai Kevalas iš esmės šalia Šeštadienio atrodo tarsi visai kito rašytojo kūrinys. Visų pirma, tai lėmė pramoginės žanras ir prieinamas skaitymas detektyvų ir įvairaus plauko trilerio skaitytojams. Istorija pasakojanti makabrišką, kone amerikietišką vidutinišką trilerį apie santykių trikampį: nėščia nedorėlė moteris palieka vieną poetą brolį, nuo kurio laukiasi kūdikio, ir užmezga seksualinius bei kriminalinius santykius su kitu broliu. Galiausiai nedorėlių porelė planuoja klasikinį gerojo brolio nužudymą dėl pinigų, o šiam planui, žinoma, lemta žlugti. Pasakojimą skaidrina gana neįprasta, tačiau jau nebe nauja pasakotojo pozicija – tai negimęs moters kūdikis, kuris ribotomis juslėmis, tačiau skaidria intelektualo sąmone pasakoja savo tėvų ir išdaviko brolio veiksmų seką, apmąsto gyvenimo, keršto ir pavydo pozicijas, kurios nekinta literatūroje nuo V. Šekspyro laikų.

Po pramoginės literatūros kauke, kurią galime įvardyti trileriu apipintą veikėjų pasakojimą, atsiveria ir antrasis šio romano klodas – šekspyriškasis, o tiksliau – Hamleto istorijos modelis: kaltės, atpirkimo, išdavysčių ir pasiaukojimo istorija. Kruopštesnis skaitytojas, kuriam nesvetima V. Šekspyro kūryba, ras ne vieną aliuziją  į šią pjesę, kurią I. McEwan kruopščiai integravo į populiariosios literatūros žanrą. Apskritai kalbant, paskutiniu metu sukuriama vis daugiau daugiasluoksnės literatūros, kuri tampa vis universalesnė įvairios literatūros mėgėjams, o I. McEwan su šiuo romanu pataiko į šios literatūros bumą.

Ian McEwan.

Kas šioje knygoje stebina? Autorius gana taikliai perteikia negimusio kūdikio pasaulį ir jusles, gyvenimą gimdoje, tačiau skaitant neapleidžia jausmas, kad rašytojas smarkiai grūmėsi siekdamas išsiveržti iš fantastinės literatūros gniaužtų ir tekstą, kūdikio mąstymą, labiau perteikti per filosofijos prizmę. Negalima nieko prikišti, jam pavyko, tačiau visgi knyga dvelkia ir fantastinės literatūros gairėmis. Ten, kur lakoniškai aprašomi kūdikio ir motinos fiziologiniai santykiai iškart įtikina, o ten, kur svarstoma, kaip atrodo žalia ir mėlyna spalvos, o šalia dar mintys apie Rusijos ir JAV santykius iškart „nuvelka“ skaitytoją į nestabiliai subalansuotų pasaulio proporcijas, kur išnyksta realūs potyriai ir prasideda globalaus šekspyriško atspalvio istorija apie blogio prigimtį nagrinėjimą. Nieko nesakau, šis drąsi eksperimentinė pozicija tikriausiai negalima, norint iš pasakotojo-kūdikio išgauti filosofinius pamąstymus, ne vien biologinius šokiruojančius efektus.

Plokštumoje, kitaip sakant, trilerio pasaulyje viskas kiek nuobodžiau, nei būtų galima numanyti, nes pirmoji romano pusė neturi nieko panašaus, ką turėjo Šeštadienis – literatūrinio stiliaus ir prasmės gylio. Čia viskas kaip seriale, aišku nuo pat pradžių, pagal kokias klišes elgiasi Bonę ir Klaidą primenantys veikėjai. Netgi romanui persiritus į antrąją pusę, kur įtampos iš esmės pagausėja, veikėjai vis dar elgiasi tarsi seriale ir daro tas pačias esmines klaidas: nesuspėja į taksi ir traukinį, išsiduoda atėjusiai namų apžiūrėti detektyvei, ne laiku prasideda gimdymo sąrėmiai... Vis galvoji, ar I. McEwan iš tikrųjų toks kvailas, kad laikosi tokių banalių veikėjų elgesio klišių? Bet staiga prisimename Hamleto pjesės veikėjų veiksmų eigą ir suprantame, kad jie elgiasi pagal analogiškas programas ir vienintelis šio romano pasitenkinimas belieka tik kūdikio neregimai regimas pasaulis. Netgi velionio brolio šmėklos pasirodymas rūsyje sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau čia kaip ir Hamlete, prabunda nešvarios sąžinės pakrikusio kūdikio vaizduotės šablonas.

Knyga kaip ir Hamletas, kaip ir F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, tik šįkart nepalyginamai paprasčiau, pramoginės literatūros „ristele“ pasakojama amžina V. Šekspyro padiktuota nusikaltimo sąranga, kuri žaismingai ir populiariai nuskamba Kevale. Visgi, jeigu reiktų rinktis, Kevalas ar Šeštadienis, pasirinkčiau Šeštadienį, dėl unikalumo ir sodrumo, o ne literatūrinių ištakų naujos ištarmės.

Jūsų Maištinga Siela