Knyga: Tomas Vaiseta "Paukščių miegas"

Tomas Vaiseta. „Paukščių miegas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2014.

Sveiki,

Pirmosios knygos konkursas neretai žavi savo debiutų erudicija ir literatūrinėmis naujienomis. Nemenką atgarsį sulaukė ir Tomo Vaisetos prozos knyga Paukščių miegas, kuris buvo įtrauktas į įvairius literatūrinius topus, todėl nutariau perskaityti šiuos prozos tekstus, apie kuriuos taip gerai buvo atsiliepta ne tik tarp eilinių skaitytojų, bet ir tar pačių rašytojų bei literatūros kritikų.

Nesimpatizuoju smulkiajai prozai, tačiau kai kada būna dėmesio vertų tekstų. Žvelgiant į rinkinio visumą iš esmės išaiškėja ne tik paukščio miego metafora, bet ir apskritai T. Vaisetos kūrybinio kelio pradžia. Savo tekstais pagarsėjęs autorius informaciniuose portaluose ir periodinėje spaudoje, neseniai išleido romaną Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal ir jau sulaukė pirmųjų teigiamų recenzijų spaudoje. Regis, jaunasis autorius bus pastebėtas visuomenės vis dažniau, todėl pamažu formuojasi apie jį kūrybinė idėjų kryptis. Ir jau nuo Paukščių miego galima sakyti, kad ji susijusi su mūsų tautos praeities įvykiais, daugiausia tai karo meto formuojamomis situacijomis. Ar tai aktualu kalbėti šiandien? Tikriausiai nė vienas tuo neabejoja, kad istorija puiki motina ir yra ko iš jos pasimokyti ir prisiminti. Istorinių karo nuojautų rekonstrukcija primena juslių anatomiją, kuri iš esmės sukuria viso rinkinio bendrą energetiką. Kokia tekstų energetika ir apskritai ar apie ją kas nors kalba paskutiniu metu? Nelabai. O štai Paukščių miegas gana konstruktyviai ir apgalvotai sukaltas.

Būtent teksto disciplina formuoja akivaizdų rašytojų loginį mąstymą ir stilistiškai bei turinio atžvilgiu suvaldytus tekstus. Kai kurie tekstai, tarkime, Avietė, rašomi gana kieta sakinio konstrukcija, atskleidžiant autoriaus vyrišką mąstymą ir pasaulėvoką. Akivaizdu, kad svarbu autoriui atskleisti pojūčių sistemą, kaip vienokios ar kitokios ekstremalios situacijos paveikia tiek pasakotoją, tiek kūrinių veikėjus. Neretai jaunoji rašytojų karta mėgsta kalbėti apie pažeidžiamumą, menkumą arba priešingai – ciniškai ir aštriai, bet visgi patvirtindami iš esmės tą patį destruktyvųjį pasaulėvokos ir pasaulėžiūros pradą. T. Vaiseta ir apskritai visi tie, kurie rašo istorinius romanus ir novelės, kažkodėl to liudijimo lieka itin mažai. Regis, ten, kur to nihilizmo turėtų būti daugiausiai, istorinė distancija nutrina ir ekstremaliose situacijose pasirodo tas gyvnagis, kurio taip trūksta šiuolaikiniuose tekstuose – gyvenimo vertės patvirtinimo, o ne jo beprasmybės įrodymo. Nihilizmo užuomazgų neišvengia ir T. Vaiseta būtent tuose tekstuose, kurie yra šių dienų filosofiškai sugestikuliuotos situacijos, pvz., sėdėjimas su draugu kavinėje, tekste Birželio 15-oji. 

 Rašytojas Tomas Vaiseta.

Ne visi tekstai pasirodė patrauklūs. Užuot skaitytojas ieškojęs kokių nors užslaptintų kultūrinių simbolių, datų, aliuzijų į istorinius įvykius, trokšta dar ir stipraus epinio pasakojimo, kuris sužadintų vienokias ar kitokias emocijas. Vienas silpnesnių tekstų pasirodė Avietė, kurioje pasakojama apie avietyne besislepiantį vyruką, kuris belūkuriuodamas pamažu silpsta fiziškai ir protiškai, todėl paleidžia vidurius. Nors juslių schema aprašyta su dinamiškai įtikinamu polėkiu, tačiau siužetiškai klausiama: tai apie ką šis tekstas? Apie baimę ir garbę? Apie žmogaus menkumą ir atkaklumą? Regis, nieko neįvyko, todėl toks tuštokas jausmų ir juslių aprašymas ne kažin kuo ir patrauklus. Neįtikino ir Birželio 15-oji, toks filosofinis sofistinis gestas, kai kada blykstelėdavo tik geros idėjos. Apskritai žvelgiant, man labiausiai patiko Elgetų susirinkimas, kuris įsimena dėl didelių istorinių erdvių ir estafetinio pasakojimo dinamikos, brėžiant istorinį Vilniaus socialinį ir kultūrinį žemėlapį.

Be abejo labiausiai patikęs tekstas – Paukščių miegas, kuris pasakojamas dviem rakursais: viena istorija lyg ir eina tikrovėje, o kita tarsi užslaptinta, pilna sapnui būdingų motyvų. Čia išryškėja seksualinis požiūris dabar ir sovietmečiu: jaukus moters ir vyro guolis staiga tampa smarkiai Lietuvoje pavėluotos seksualinės revoliucijos plaustu, kuriame veriasi biseksualaus vyro prigimtis vienaip tenkinti savo prigimtinius poreikius, o kitaip gyventi viešą gyvenimą. Visa tai brėžiama per anekdotiniu virtusiu posakiu, kad Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo. Esama ir kitokių tekstų, vis pateikiančių savitą žiūros kampą, bet kartu ir žaismingą T. Vaisetos pasakojimo struktūrą. Neretai atrodo, kad kai kurie tekstai sukarpyti gabalais ir sudėti, stengiantis aprėpti kuo daugiau jausenų ir skirtingų veikėjų pozicijų. Tas labai sveikintina.

Apskritai kalbant, knyga itin didelio įspūdžio nepadarė: nesudrebino, neįbaugino ir itin nesudomino, tačiau analizuojant rinkinį, visgi tenka pripažinti, kad knyga turi šiek tiek novatoriškų bruožų. Gal ne tiek pasakojimo temomis, kiek, sakyčiau, pasakojimo struktūros elementais, skirtingų pozicijų ir žiūros taškų daugiamatiškumu. Knygą vertinčiau kaip neblogu debiutu, skiriant dėmesį ne tuščioms ir beprasmišką nihilizmą demonstruojančioms temoms.

Jūsų Maištinga Siela