Scenarijus (pjesė): scenarijus kalėdiniam vaidinimui - pasaka "Pelenė"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti pasakos „Pelenė“ scenarijumi, kurį sukūriau vienam kalėdiniam vaidinimui. Tai mano klasikinės pasakos adaptacija tiek mokykliniam kalėdiniam vaidinimui, tiek darželiams, tiek kitokio pobūdžio vaidinimams. Nedidelis ir, mano manymu, lankstus scenarijus leidžia laisvai improvizuoti, įterpti šokius, šiuolaikinę ir klasikinę muziką, juokingas išraiškas, kurti kalėdinę stebuklo atmosferą. Pačiam teko realizuoti šią pjesę ir viskas išėjo gana gerai. Galbūt ir Jums ši pjesė pravers. Nėra už ką.

 

S c e n a r i j u s

„Pelenė“

Veikėjai: Pelenė, Pamotė, Sesuo_1, Sesuo_ 2, Karaliaus pasiuntinys, Krikštamotė, Princas, Pelė_1, Pelė_2.

I  scena

Pradžia: Atsidaro užuolaidos ir groja pasaką iliustruojanti muzika. Scenoje – krosnis, du langai, papuošti snaigėmis, stalas, veidrodis, dvi kėdės ir kiti virtuvės-kambario daiktai. Stovi Pelenė su šluota. Kai muzika prityla, Pelenė prieina prie scenos krašto.

Pelenė: Vadinuosi aš Pelenė. Gyvenu pas piktą pamotę ir dvi jos dukras. Mano kambarys – virtuvė, miegu prie krosnies ir dažnai esu purvina, nes esu kukli ir neturiu gražių švarių drabužių. Bet jų man niekas ir neduotų, nes šiuose namuose esu tik našlaitė. Pamotė mane praminė Pelene: „Kad jau tokia murzina, tai nuo šiol būsi tik Pelenė! Cha! Cha! Cha!“. Bet nesu vieniša kaip pirštas, turiu dvi geriausias drauges – virtuvėje gyvenančias peles, (pelės pamojuoja) kurios mane linksmina kasdieną!

Pasigirsta linksma muzika. Viduryje scenos – Pelenė su šluota tvarkosi namus ir šoka pagal muziką. Jai talkina dvi pelės. Pelenė pamato tolumoje žvaigždę ir prieina prie scenos krašto, muzika pamažu nutyla.

Pelenė: Ak, kaip gražiai šiandien sninga! Kaip gražiai, gražiai šiandien sninga! Ak! O kas gi ten?! Žvaigždė? Reikia sugalvoti norą! Noriu... Ko gi aš dabar noriu? A... Labai noriu, labai labai. Kam mano gyvenimas pasikeistų! (Stipriai užsimerkia)

Pelės: (kužda vis garsiau, susispietusios prie Pelenės): Pasikeis, pasikeis, pasikeis!!!

Pasigirsta kalėdinė varpelių muzika. Pelenė šoka ir dabinasi seserų skraistėmis prieš veidrodį, bet netrukus ateina seserys.

Sesuo_1: Pelene! Peleneee! Kur mano pirštinaitės?

Sesuo_2: Pelene! Ar išprotėjai?! (Atima iš jos skraistę). Supurvinai savo baisiomis rankomis!

Sesuo_1: Tik pažiūrėk, kokia medžiaga, koks švelnumas, o blizgesys!

Sesuo_2: Kaip nuostabiai dera prie mano skaisčios odos!

Sesuo_1: Prie manosios labiau. Tavoji kažkokia spuoguota!

Sesuo_2: Nori pasakyti, kad aš spuoguota? Pati tu spuogais aplipusi! Bet tu tik pažiūrėk, kokia medžiaga, kokią suknelę galima iš jos pasiūti!

Sesuo_1: O tu! O tu, baidykle, kaip drįsti liesti, kas ne tavo?!

Sesuo_2: Taip! Baidyklė!

Sesuo_1: Jeigu sugadinsi šią medžiagą, pasakysiu mamai, kad visą mėnesį tave šertų vien sausais miltais! Ar girdėjai, Pelene?

Sesuo_2: Taip, Pelene, ar girdėjai?!

Pelenė: Aš ir neliečiau... aš tik... tik norėjau pažiūrėti, kaip judviem nuostabiai tiktų iš jos pasiūti suknelę. Ir galvojau... Galvojau, kokia šukuosena judviem prie šios suknelės tiktų.

Sesuo_1: Šukuosena! (džiaugsmingai).

Sesuo_2: Suknelė!

Abi sesės: Šukuosena ir suknelė! Aaaaaaaaaaaa! Nu-mir-siu! Aaaaaaa! (Trepsi iš laimės abi ir klykia).

Pelenė: O, kokios gražios jūs atrodysit su pakedentais plaukais! (Pristumia kėdę vienai sesei ir ši atsisėda). Ir kokias smagias garbanėles galiu susukti! (Pristumia kitą kėdę sesei ir ši atsisėda). Visoj karalystėj nerasite gražesnės ir puošnesnės merginos!

Sesuo_1: Taip! Taip!

Sesuo_2: Taip!

Pelenė: Sušukuosiu judvi taip, kaip dar niekas visoje karalystėje nematė! (Pradeda kedenti plaukus).

Prasideda muzika, pagal kurią dvi seserys pustosi, kvėpinasi kvepalais kaip kirpykloje, tauška, o Pelenė aplink jas šokinėja. Muzika pamažu nutyla.

Sesuo_2: O kad nors kartą gautume kvietimą į jaunojo princo pokylį pilyje!

Sesuo_1: O jis dar nevedęs! Esu beveik tikra, jeigu jis mane išvystų su nauja suknele ir puikia šukuosena, jis beregint mane vestų! (Pasilipa ant kėdės). O jei jis mane vestų tai aš... tai aš... būčiau karalienė! (Pasilipa ant kėdės) Ka-ra-lie-nė!

Sesuo_2: Kvaile, tai būčiau karalienė! Aš! (Griebia už skraistės ir tempia).

Sesuo_1: Aš būčiau! Aš! Aaaaaaš! (Tempia skraistę atgal).

Kol seserys ginčijasi, o Pelenė atsitraukusi jas stebi, į sceną įeina juodai apsirengusi pamotė, seserys sustingsta ir Pamotė su vėduokle žingsniuoja pagal lėtą ir elegantišką muziką. Kai pasibaigia eisena, seserys atgyja ir ginčijasi.

Pamotė: Mergaitės! Mergaitės! Na, kas jums pasidarė? Dėl ko vėl pešatės? Ko vėl nepasidalijate?

Sesuo_1: Mamyte, ji neatiduoda mano medžiagos, kurią dėdė parvežė iš Venecijos!

Sesuo_2: Jis parnešė ją man!

Sesuo_1: Man! Man! (Abi vėl pradeda tampyti medžiagą).

Staiga pasigirsta trimito garsai ir visi nutyla žvalgydamiesi į žiūrovus. Į steną įeina karaliaus pasiuntinys.

Pamotė: Labas vakaras, ponaiti, kuo galėčiau padėti tokį puikų žiemos vakarą? (Pasitaiso plaukus, dukros irgi išsitiesia).

Karaliaus pasiuntinys: Labą vakarą, ponia. Labas vakaras, panelės, labas vakaras... (žvilgteli į Pelenę).

Sesuo_2: O čia niekas! (Užstoja nugara Pelenę).

Sesuo_1: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė. Tik tiek.

Pamotė: Sakykite, jaunikaiti, kokios bėdos atvedė pas mus į svečius?

Karaliaus pasiuntinys: Noriu perduoti linkėjimų nuo karalystės princo ir pakviesti visas šios karalystės merginas į rūmų pokylį. Princui jau metas susirasti nuotaką, o ir karalystei jau seniai reikia naujos karalienės, todėl visos jaunos, dailios ir netikėjusios karalystės panelės kviečiamos į rūmų pokylį!

Sesuo_1: Nu-al-psiu! Oi! (Krinta seseriai ant rankų, Pelenė pripuolusi ima vėdinti vėduokle).

Sesuo_2: Tai norit pasakyti, kad aš tapsiu naująja karaliene?!

Sesuo_1: Na jau ne! Ne, ne, ne ir dar kartą ne! Tai aš būsiu naujoji karalienė. Ka-ra-lie nė!

Pamotė: Mergaitės, susimildamos, mes gi turime svečių! (Mergaitės vėl įsitiesia). Ačiū, jaunikaiti už tokią nuostabią naujieną. Mano dukros būtinai dalyvaus ir kas žino... Kas žino...

Karaliaus pasiuntinys: Nėra už ką, aš tik atlieku savo pareigą. Viso gero, geroji ponia, viso labo, mielosios panelės, viso labo... (pasisuka vėl į Pelenę).

Sesuo_1: O čia niekas!

Sesuo_2: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė.

Karaliaus pasiuntinys: Viso geriausio. (Nusilenkia ir išeina).

Visos namiškės; Viso geriausioooo! (Mojuoja pasiuntiniui).

Pamotė: Žiūrėkite, kad neužpustytų jums kelio!

I scenos pabaiga.

II scena

Pasiuntiniui išėjus, toliau kalbasi namiškiai.

Sesuo_1: Šitoks šansas tapti karaliene!

Sesuo_2: Visoje žemėje nerasi gražesnio princo už mūsų karalystės princą!

Pamotė: Mergaitės, mergaitės... Gali būti, kad netrukus paliksime šiuos varganus namus ir gyvensime pilyje! Ar žinote, ką tai reiškią?

Sesuo_1: Tai reiškia, kad sėdėsiu kasdien pasipuošusi didžiulėje pilies menėje!

Sesuo_2: Kad viso pasaulio turtingieji gabens man dovanas, norėdami man įsiteikti!

Pamotė: Ne tai, kvaišos, ne tai!.. Kartais atrodo, kad ant jųdviejų pečių ne galvos, o kopūstai! Tai reiškia, kad turite pasitempti! Pakelti smakrus! (Mergaitės išsirikiavusios įtempia smakrus) Įtraukti pilvus! (įtraukia) Stovėti tiesiai! (išsitiesia) Gražiai šypsotis (juokingai išsiviepia) ir su-ža-vė-ti jo didenybę!

Seserys: Taip, mamyte!

Pamotė: O šiandien, mergaitės, eisite miegoti be vakarienės.

Seserys: Bet mamyte...!

Pamotė: Jokių „mamytė“! Juk nenorite pokylio dieną atrodyti storos ir neįlįsti į sukneles! O dabar bėkite ruoštis. Bėkite! Bėkite!

Seserys išeina iš scenos ir rengiasi užkoliuose naujas sukneles. Pamotė vėl pavaikšto po sceną pagal iškilmingą muziką ir nemaloniai nužiūrinėja Pelenę.

Pamotė: O tu, Pelene, turėsi mano dukroms pasiūti sukneles! Kad ir kokia purvina bebūtum, niekas nepaneigs tavo auksinių rankų galios! Moki siūti puikiausias sukneles visoje karalystėje. Kaip ir tavo mama, kai dar buvo gyva... Tik gaila, kad niekas tavęs niekada nepastebės.

Pelenė: Mamute, mamute, ar leisite ir man pasisiūti iš atraižų suknelę ir dalyvauti princo pokylyje?

Pamotė: Cha, cha, cha... Nejuokink, Pelene! Kas į tave tokią pilką ir bjaurią žiūrės?!

Pelenė: Mamute, labai prašau!!!

Pamotė: Aš tau jokia ma-mu-tė! Čia aš tau esu šių namų ponia! Ar supratai?!

Pelenė: (linksi galva) ...bet labai prašau! Išleiskite mane į pokylį...

Pamotė: Visų pirma niekas tavęs ten tokios driskės neįleis! Antra – užrakinsiu tave namuose, kad nesugalvotum padaryti man gėdos! Liksi namuose plauti indų ir šveisti grindų!

Pelenė: Bet mamute...

Pamotė: Aš tau dar kartą kartoju, kad nesu jokia tavo mamutė! Ir niekur tu nekeliausi! Pasiimk adatą, žirkles, siūlų ir sėsk siūti suknelių! Pradėk dabar, nes laiko nebeliko, tad siūsi per kiauras naktis, kad jas kuo greičiau užbaigtum! Ir paskubėk Pelene, nes įmesiu tave į šaltą palėpę, kur pilna vorų ir liksi ten tol, kol man praeis pyktis. Pradėk darbą dabar, Pelene!

Pelenė labai nuliūsta ir nebenori nieko sakyti Pamotei, o Pamotė vėl pavaikšto pagal iškilmingą muziką ir išeina iš salės.

Pelenė: Ir visada man šitaip! Ir visada lieku kvailelės vietoje! Ir ką man dabar daryti?!

Pelės lenda iš pašonių ir bando paguosti verkiančią Pelenę. Šie ją guodžia, glosto savo letenytėmis ir Pelenė pavargusi užsnūsta ant kėdžių pagal lopšinės dainą.

Pirmoji Pelė: Pavargo mūsų Pelenė.

Antroji pelė: Kol ji miegojo kiaurą naktį...

Pirmoji pelė: ... Pamotė su dukromis visoms karalystės draugėms...

Antroji pelė: gyrėsi apie gautą pakvietimą į princo pokylį.

Visos pelės: Oi, oi, oi!

Pelės nubėga ir pasislepia. Į sceną ateina Krikštamotė ir pradeda baksnoti Pelenę burtų lazdele.

Krikštamotė: Mergaite. (Laukia) Mergaite, kelkis... Nepabunda. (Prieina prie scenos ir prašo žiūrovų pagalbos). Gerai, laikas pažadinti Pelenę. Ar Jūs man padėsite? Kai pasakysiu Tys-keturi, noriu, kad visi šauktumėt PE-LE-NE! Gerai? (Salė sutinka). Trys-keturi!

Pelenė atsibunda nuo triukšmo ir ima žiovauti.

Pelenė: Kas nutiko?

Krikštamotė: Kas nutiko? Mergaite, kokia tu pervargusi! Neatpažįsti manęs?

Pelenė: (išsigandusi) O kas tu tokia? Pirmą kartą tave matau...

Krikštamotė: Na, žinoma, kai tave mačiau paskutinį kartą, buvai dar visai mažytė. Tilpai man ant rankelių. Tai aš! Aš! Tavo geroji fėja, tavo krikštamotė. Atvykau iš elfų ir fėjų karalystės, nes išgirdau tavo tylią raudą...

Pelenė: Aš net nežinojau, kad turiu krikštamotę...

Krikštamotę: Nieko tokio, vaikeli. Bet kas gi nutiko? Kodėl linksmieji elfai atnešė man apie tave tokią liūdną žinią?

Pelenė: Ak, krikštamote, kad tu žinotum, kokia aš čia nelaiminga!!

Krikštamotė: Vaikeli, papasakok, kas nutiko.

Pelenė pasakoja Krikštamotei savo įstoriją. Kol pasakoja, groja muzika, o Pelenė lyg per šaradas be žodžių imituoja savo sunkų gyvenimą. Kai muzika nutyla...

Krikštamotė: Sugalvojau! (Pašoka iš vietos!). Pasuksiu laiką į priekį, truputį atgal, dar į priekį ir padarysiu taip, kad šį vakarą vyks princo pokylis! Arba-kadabra, tebūnie pokylis.

Pasigirsta laikrodžių dūžiai.

Pelenė: Bet, geroji Krikštamote, aš neturiu gražios suknelės.

Krikštamotė: Nesijaudink, brangioji, aš tuoj prisiminsiu burtažodį. Koks jis ten... Palauk... Užmiršau... Ooooo! Prisiminiau! Arba-kadabra, tebūnie suknelė!

Pelės įneša gražią suknelę. Pelenė džiaugiasi kurį laiką.

Pelenė: Geroji krikštamote, bet aš negaliu eiti su tokiais sudriskusiais batukais...

Krikštamotė: Ko iškart nesakei? Arba-kadabra, tebūnie nauji bateliai!

Pelės įneša batelius.

Pelenė: O su kuo aš suspėsiu į princų rūmus? Aš neturiu karietos.

Krikštamotė: O moliūgų sode turi?

Pelenė: Apsidairyk, krikštamote, neseniai pasnigo. Moliūgai sode jau nebeauga.

Krikštamotė: Aha... Pratirpinsiu tau sausą takelį, o į pokylį tu nuvyksi dviračiu! Ar tinka!?

Pelenė: Aišku, kad tinka! Labai labai tau ačiū.

Pelės įveža dviratį.

Krikštamotė: Važiuok, mergaite, atsargiai, tik atmink, kad išmušus dvyliktai valandai, mano kerai dings ir viskas sugrįš į savo vietas.

Nenustygsta vietoje iš laimės ir jau matuojasi suknelę. Krikštamotė išeina į priekį.

Krikštamotė: Palaukime, kol Pelenė nuvyks į rūmus ir pažiūrėkime, kaip viskas bus toliau.

Pelės uždaro užuolaidas. Visi tvarko salę.

II scenos pabaiga

III scena

Scena daugiau dinamiška, veikėjai turi mažiau žodžių, todėl daug ką užpildo jų veiksmai ir muzika, todėl reikia padirbėti ties judesiais. Kol Pelenė rengiasi ir šokėjai ruošiasi už užuolaidų. Į sceną įeina seserys. Viena iš vienos pusės, o kita iš kitos.

Sesuo_2: Žmonės, žmonės!! Tai norite pasakyti, kad aš tikrai spuoguota?!!

Sesuo_1: Kas į tave begali žiūrėti!? Pokylyje vos tik tave princas pamatys, pamanys, kad niekuo nesiskiri nuo mūsų baisiosios Pelenės! Cha, cha, cha...

Sesuo_2: Ak, tu  rupūže!!! Jis mane vos pamatęs įsimylės!

Sesuo_1: Ot, ir ne!!!

Sesuo_2: Ot, ir taip!!!

Krikštamotė: Sustinkite, nedorėlės!!! (Seserys sustingsta). Vaikai, dabar padėkite man jas nupūsti nuo scenos, nes jos niekada nenutils. Ar galite jas nupūsti? Sukaupkite visas savo jėgas, giliai įkvėpkite ir pūskite, pūskite, pūskite!

Salė pučia ir seserys atgijusios vėl pasislepia už užuolaidų.

Krikštamotė: Kol visi ruošiasi karaliaus pokyliui, prašau įspėkite mano mįslę: Akmens kojos, medžio liemuo, stiklo akys, šiaudų kepurė. Kas? Gerai, šaunuoliai, regis, žinote mįsles. Štai įspėkite dar vieną. Eina be kojų, muša be rankų. Kas?

Pasigirsta trimitai. Pokylis prasideda.

Krikštamotė: Tik paklausykite! Pokylis prasideda!

Krikštamotė išbėga, įbėgusios pelės atitraukia užuolaidas, o scenoje žvakės ir šokėjai, princas sėdi menės soste ir žvalgosi. Visi šoka pagal muziką, Pelenė priekyje pravažiuoja su dviračiu ir pasiruošia prie kitų merginų. Visos su kaukėmis, taip pat ir pamotė, ir seserys. Prasideda šokis, kai jis pasibaigia, princas pereina per pasipuošusias merginas, seserys bando užlįsti į priekį, tačiau jis išsirenka Pelenę.

Princas: Ar pašoksite su manimi, gerbiamoji panele, šį puikų kalėdinį vakarą?

Pelenė: Žinoma, prince!

Princas su Pelene pradeda šokti viduryje, visi spiečiasi iš kampų ir žiūri, kaip šoka pagrindinė pora, jiems pritaria linguodami. Tik staiga nuaidi laikrodžio gongas ir visi sustingsta, o Pelenė kaip paklaikusi bėgioja po scena, nusispiria batelį, išbėga į scenos priekį ir sustingsta. Tada atgyja pokylio scena ir princas randa batelį.

Princas: Kieno šis batelis? Kieno? Vesiu tą merginą, kuriai tiks šis batelis!

Karaliaus pasiuntinys: Gerai damos, gerai, damos, nesistumdome, nesigrūdame... Išsirikiuojame batelio pasimatavimui!

Pelenė laukia sustingusi, seserys matuojasi batus.

Pamotė: Nagi, kišk tą savo storą koją!

Sesuo_1: Ji, mama, visai nestora! Tai batelis per mažas!

Pamotė: Pasitrauk, tu niekam tikusi. Matuokis tu! (Patraukia dukrą, pastato kitą, kuri taip pat niekaip neįauna kojos).

Sesuo_2: Mama, aš negaliu... Aš netelpu!

Pamotė: Abi mano dukros ir abi kvailos per visą pilvą! Pasitraukit, leiskite man!

Patraukusi dukras Pamotė bando pati įkišti koją, bet jai nelenda ir Pasiuntinys atima iš jos batą.

Princas: Ar yra dar kur nors mergina, kuri nesimatavo šio batelio?

Visi kuždasi, rodo į Pelenę pirštais. Staiga Pelenė atgyja ir ateina į priekį.

Karaliaus pasiuntinys: Štai šioji mergaitė dar nesimatavo. Prašom, panele!

Ateina Pelenė ir ji kuo puikiausiai apsiavi batelį, suskamba laikrodžiai ir ji nusiima kaukę.

Pamotė: Tai gi čia mūsų Pelenė!

Seserys abi: Mūsų Pelenė?!!! Nu-mir-siu!

Princas: Gražioji mergele, ar tekėsi už manęs ir tapsi šios karalystės valdove?

Pelenė: Taip, mano prince!

Visi: Ji pasakė taip!!!

Pasigirsta kalėdinė muzika, visi pagal ją linguodami išeina į priekį ir nusilenkia.

Pabaiga