Knyga: Jeffrey Eugenides "Midlseksas"

Jeffrey Eugenides. „Midlseksas“. – Vilnius: Jotema, 2006.

Sveiki, skaitytojai, 

Sunkiai pastebėtas ir įvertintas Lietuvoje graikų kilmės amerikiečių rašytojo Jeffrey Eugenides romanas Midlseksas, už kurį autorius 2002 metais pelnė Pulicerio premiją. Galbūt Lietuvos skaitytojų auditorija per maža, kad būtų pastebėta apskritai kokia nors reikšminga knyga, jeigu apie ją neparašoma kokiame nors leidinyje. Su J. Eugenides tiek aš, tiek tie, kurie skaitė Jotema leidyklos išleistą jo romaną Jaunosios savižudės, gali pasakyti, kad yra susipažinę su šiuo autoriumi ir jo literatūrine kūrybine galia neabejoja. 

Apie tokią stulbinamai plačią, kone panoraminę-edukacinę knygą kaip Midlseksas apskritai sunku kalbėti. Nori nenori pradedama ieškoti literatūrinių analogų ir čia galėtume paminėti tikriausiai Salman Rushdie, kurio visa kūryba pritvinkusi tirštos indų tautos kultūros, taip lygiai ir J. Eugenides Midlseksas. Tačiau graikų kultūros perteklius nėra autoriaus savitas bruožas, lyginant su Jaunosiomis savižudėmis, šis rašytojas labai universalus, jis ieško vis naujų jam įdomių temų ir savitos pasakojimo formos. Jeigu Jaunosios savižudės buvo pasakotojas mistifikuotas, pati istorija atrodė intriguojantis stebėsenos trileris, tai Midlseksas nepalyginamai kitoks tiek pasakojimu maniera, tiek pačia knygos struktūra ir kitais teksto parametrais. Knygos tokios skirtingos, kad net sunku be pavardės pasakyti, kad jas galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus, tačiau abi kokybiškos, savitos, išskirtinės ir, velniai griebtų, mes jas turime lietuviškai!

Kalbant apie Midlseksą, pirmiausia baisios skaitytojui turėtų atrodyti teksto apimtys – jos išties didelės, kas lemia teksto gylį, epinį pasakojimo savitą polėkį. Knygoje pasakojama apie tris graikų kartas, giminės saga nuo Smirnos sudeginimo su 200 tūkstančiais piliečių XX amžiaus pradžioje, iki šių dienų. Pasakotojas yra Kelas, kažkada gimęs kaip mergaitė Kaliopė ir iki jo brandos giminės nė neįtarė, jog jų vaikas hermafroditas. Būtų galima numanyti, kad knyga kelia lytinės tapatybės problemas, tačiau tai tėra tik vienas iš svarbiausių aspektų, nes autorius neapsiriboja vien nagrinėdamas, ką reiškia augti Amerikoje, septintame-aštuntame dešimtmečio Detroite ir jaustis kitokiu, nei mano apie tave aplinkiniai. Rašytojui svarbūs graikų emigracijos ir integracijos etapai, pramonės evoliucija, Pasaulinis karas, seksualinė revoliucija ir kiti Amerikoje vykstantys procesai, kurie smarkiai keičia graikų emigrantų kartas. Knyga tampa turtinga ir gyva, netgi vietomis dokumentiška, nes joje inkliuziškai papasakojama autoriui svarbius procesus. 

Gali kai kas visgi turėti priekaištų, kad autorius pernelyg „užsimala“ vienu pasakojimu, apleisdamas kitą, pernelyg daug dėmesio skiria Detroito miesto atmosferai, užuot nagrinėjęs ir bandęs intriguoti skaitytoją įdomiais personažais. Manau, autoriui buvo svarbu savo veikėjus perkelti į jo paties išgyventą Detroitą, į jo įsivaizduojamos-numatomos-perfrazuotos giminės istoriją. Niekur internete neradau, kad knygą būtų galima pavadinti autobiografine, nėra net užuominos apie dalinę autobiografiją, tačiau knyga tokia gyva, jog atrodo, kad autorius rašo apie save. Tam tikrai yra pagrįstų įrodymų, nes autorius, kaip ir Kelas, yra graikų kilmės, gyveno Detroite, mokėsi Europoje, todėl žino ir išmano graikų emigrantų kultūrą ir pasaulėžiūros niuansus. Galbūt Kelas visai realus autoriaus prototipas, tiek Kelas, tiek J. Eugenides yra literatūros žmonės, tačiau nederėtų sutapatinti veikėjo ir autoriaus, juolab, kad jis nėra patvirtinęs šio fakto.

 Rašytojas Jeffrey Eugenides.

Knygos ant mano stalo.

Grįžtant prie knygos, sakyčiau, ji man buvo tiesiog labai gera literatūra, kurioje yra visko daug. Svarbiausiai - edukacinių niuansų, daug fiziologinių medicininių terminų, nuorodų į tam tikrus mokslininkus, straipsnius apie lytiškumą ir kt. Stipri ir literatūrinė autoriaus pusė, jis gana unikaliai perteikia pasaulio vaizdus, laikydamas giminės sagos chronologijos, tačiau nuolat įterpdamas dabarties laiką, kaip atskaitos tašką. Knyga vietomis tampa kone dar ir istorinė, ypač įtikinamai pavaizduotas Smirnos sudeginimas, abejinga to meto politika ir tos keistos nevienareikšmiškos giminių istorijos, paženklintos laikmečio tendencijų. Kai kada knyga priartėja netgi prie trilerio, kai Miltonas su kunigu Maiku lenktyniauja prie Kanados sienos, o kai kada tekstas pats tampa mechaniniu ritmu, žyminčių pramonės revoliucijos užgimimą, kai senelis Leftis pradeda dirbti automobilio Fordo įmonėje. 

Autorius, nepamiršdamas graikų kultūros, subtiliai perteikia ir Antikos didybę, siedamas Kaliopės prigimties virsmą su Antikos mitologija, įveda ir savotiškų magiško realizmo elementų, kai senelė Dezdemona šaukšteliu nėščiosioms neklysdama nustato lytį. Šalia to veriasi gana romantiškai karo fone užgimusi brolio ir sesers meilė, incestas davė pagrindą genetiniams pokyčiams, tačiau Kaliopės-Kelo atvejis nėra vienintelis, pasaulyje nemažai hermafroditų, autorius išskleidžia dokumentiškai ir jų garbinimą tam tikrose kultūrose, tarsi duodamas veikėjo virsmo vadžias. Na, ir drįstu pasakyti, jeigu man akis badė lietuviškų kabučių deficitas tekste, tai Jonas Čeponis pasistengė išnašose paaiškinti nemažai dalykų skaitytojams.

Ilga istorija kaip tik gali būti ilgos pasakos, tačiau Midlseksas nėra nuobodus skaitalas, kai kas kūrinį laiko pasauliniu literatūros šedevru ir su tuo beveik būčiau linkęs sutikti. Knyga išties įspūdinga, joje sugula daug giminės paslapčių, kokių būna nemažai tarp mūsų pačių pažįstamų. Tos paslaptys kartais tokios nepatogios, kad gal kai kam norėsis užversti knygą tik įpusėjus, tačiau knyga kartu ir diagnostinė, ji skenuoja jus, jūsų kantrybę, tolerancijos ir jautrumo ribas, tad jeigu kartais neįveiktumėte, arba būtų tiesiog per daug, tada galite sau pasakyti, kad ne knyga prasta, bet tiesiog literatūra Jus pramušdama įveikė.

Jūsų Maištinga Siela