Serialas: "Hanibalas" / "Hannibal" (1 sezonas, pirmojo sezono apžvalga)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu mano susidomėjimas serialas tikriausiai tapo neatsitiktinis, kadangi per paskutiniuosius 5-6 metus serialų lygis ir kokybė labai pakito. Vis daugiau garsių režisierių imasi TV serialų projektų ir vis daugiau garsių kino aktorių išbando savo jėgas vis sudėtingėjančiuose serialų vaidmenyse. Viena iš tų priežasčių yra ta, kuri, sakyčiau, labai padėjo pasiekti kokybės rodiklį, kad sumažėjo serijų skaičius. Jeigu per vieną sezoną anksčiau laikyto gero serialo sukurdavo 22-23 serijas, tai dabar dažniausiai gero ir kokybiško serialo sezonas apsiriboja vos 12-13 serijų ir tai leidžia labai daug ką sutaupyti. Visų pirma nesijaučia scenarijaus tempimo, idėjų stokos, o ir pavyksta sukurti nenutrūkstančią intrigą ir vienas iš tokių serialų tapo „Hanibalas“ (angl. Hannibal), kurio tris sezonus transliavo ir kūrimą rėmė televizijos kanalas NBC. Šiandien trumpai ir glaustai išsakysiu savo emocijas ir įspūdžius po pirmojo sezono peržiūros.

Tiesa, visai neseniai, prieš porą savaičių, mus pasiekė žinia, kad NBC nusprendė nutraukti „Hanibalo“ rėmimą ir serialas nebebuvo pratęstas ketvirtam sezonui. Tiesą sakant, mane kiek nustebino to priežastis – maži reitingai. Pasirodo, paskutinį sezoną žiūrėjo viso labo per 1 milijoną nuolatinių žiūrovų. Ir tai suprantama, nes tokiai kanalų milžinei tikrai neapsimoka kurti serialo komerciškai. Visgi pasidomėjus ištiko irgi šokas, kad serialo reitingams augti trukdė ir pats kanalas, nugrūdęs serialo rodymo laiką į gana nepatogias pozicijas – kiekvienas sezonas turėjo nereguliarų transliacijos laiką, buvo rodomas tai ketvirtadieniais, tai šeštadieniais... Na, bet ne apie tai, o apie tai, kaip serialo kūrėjams pavyko sukurti gerą ir puikų detektyvinį kūrinį, nepritraukiant žiūrovų ir negaunant šlovės.

Serialo režisierius Bryan Fuller, prieš pradėdamas režisuoti „Hanibalą“, turėjo ne menkos patirties, kadangi buvo jau prisidėjęs prie daugelio gana sėkmingų ir kritikų pripažintų TV serialų projektų. Jam teko rašyti scenarijų serialui „Herojai“, režisuoti tokius serialus kaip „Dead like me“, „Wonderfalls“ ir kt. Įdomu tai, kad serialo kokybę iškart pripažino kritikai, nors pats serialas niekada pagal reitingus neblizgėjo. Pagal vidurkį populiariausias visgi ir buvo pirmasis „Hanibalo“ sezonas, pritraukęs vidutiniškai 2,90 milijonų žiūrovų, vėliau populiarumas slopo ir kanalas nusimetė naštą.

Kiek žinau, Lietuvoje serialas tarp užkietėjusių kinomanų turi itin gerų atsiliepimų – nuolat juos aptinku įvairiuose asmeniniuose tinklaraščiuose, todėl magėjo užmesti akį ir net nesitikėjau, kad šitaip įtrauks. Kol kas neskubu žiūrėti antrojo sezono, gal norisi padaryti kažkokią pertrauką, atsikvėpti, susitelkti į kokį nors kitą serialą, tačiau neatmetu galimybės, jog greitu metu „kibsiu“ ir į antrą sezoną. Na, o pirmasis sezonas išties man patiko, mane pagavo jausmas, kad žiūriu itin gerai surėdytą serialą jau po dviejų serijų peržiūros. Pirmosiomis vis dar dvejojau, kažkaip pagrindiniai veikėjai dar nebuvo „prijaukinti“ ir įtartinas atrodė autistinių (pagal scenarijų) turintis Vilo personažas, kuris nė iš tolo neatrodė toks. Vėliau viskas įsityvuliavo ir tapo natūralu stebėti tas scenas, kai daktaras Hanibalas savo draugus vaišina žmogiena, tarsi vėlei žiūrėčiau „Raudonąjį drakoną“ su Anthony Hopkinsu. 

Pagrindiniai serialo herojai. 

Vienas labiausiai intriguojančių dalykų seriale yra detektyvinės mįslės ir taip, kaip „paskerdžiamos“ aukos. Kai kurios labai chaotiškai, o kai kurios taip „elegantiškai“ ir intelektualiai, kad tiesiog pagalvoji, iš kur scenaristai sėmėsi tiek idėjų. 

Ebigailės personažas buvo išties įdomus, nes per jį skleidėsi įdomios paties Hanibalo problemos – savotiškas šeimos ilgesys, platoniškos tėvystės instinkto apraiškos...

Amžinai sutrikęs Vilas...

Serialas iškart pateikia savo atmosferą ir rafinuotą, smarkiai apgalvotą scenografiją, nes kiekviena scena dvelkia elegancija, tarsi į įprastus detektyvinio serialo rėmus būtų priteisto gerai užsilaikiusio rūsyje vyno. Scenos labai gražiai nufilmuotos, o netrukus paaiškėja, kad ne tik kokybiškas montažas, bet ir intriguojantis bei įtraukiantis scenarijus, o ką jau sakyti apie aktorių kolektyvą. Gana keista (nors ir visai ne keista), kad pagrindinis veikėjas visgi ne žmogėdra, o specialusis detektyvas Vilas, kuris, tiesą sakant, man pasirodė iš visų personažų sudėtingiausias. Šį personažą sukūrė aktorius Hugh Dancy, kuris anksčiau nebuvo sukūręs itin įspūdingų ir sudėtingų vaidmenų – šis jo charakteris išties įspūdingas, reikalaujantis susitelkimo ir nemažai psichoanalizės. Ir visgi per trylika serijų buvo atvejų (ir gan nemažai), kai tiesiog jis mane „užknisdavo“. Taip, kaip Hanibalas juo manipuliavo, kaip priiminėdavo į seansus, vaišino mėsos patiekalais ir ignoravo smegenų žievės uždegimą, buvo išties išmėginimas kantrybės pačiam žiūrovui, kai iš kitos pusės Vilas buvo tas toliaregis, kuris intuityviai nujausdavo žudikų įvykdytus nusikaltimus ir motyvus. Vis labiau degančios smegenys, haliucinacijos ir nuo pat pradžių visur slankiojantis simbolinis briedis irgi kuria savotišką Vilo pajautos ir suvokimo pasaulį, tokį suskilusį, pažeistą, pilną mistikos, netikrumo ir vienatvės.

Pirmajame sezone lyg ir mezgasi kažkas panašaus į intymius neapibrėžtus santykius tarp Vilo ir daktarės Alanos, tačiau dėl profesinių sumetimų abu sąmoningai vienas nuo kito bėga – netgi primena Malderio ir Skali iš „X failų“ santykių užuominų. Tikriausiai prie to serialų kūrėjai grįš kituose sezonuose. Na, o Vilo opozicija daktaras Hanibalas tampa lyg vaikščiojantis „vaiduoklis“, nesuprantu, kaip kiti personažai taip besąlygiškai juo pasitiki. Aišku, jo ramybė ir užtikrintumas, jausmų valdymas ir palanki daktaro pozicija leidžia užlaidyti pėdas. Šis vaidmuo buvo patikėtas danų kilmės aktoriui Mads Mikkelsen – talentingam ir pripažintam aktoriui. Teko matyti jo garsius vaidmenis europietiškuose filmuose, ypač galiu išskirti jo vaidmenį filme „Medžiotojas“ (The Hunt) (2012), už kurį jis pelnė nemažai apdovanojimų. Savotiškas jo stotas ir laikysena labai tiko šiam vaidmeniui. Apskritai keista, kaip toks šiurpus monstras seriale lyg ir turi kitą pusę – eleganciją, gurmanišką skonį maistui ir muzikai, gerai išmano save ir aplinkinius, o serialo kūrėjai taip pirmajame sezone beveik ir neleido jam susikruvinti, visos detektyvinės kraujo scenos tenka pačiam Vilui, kuris grįžta į nusikaltimo vietas ir jas savaip interpretuodamas ir analizuodamas išgyvena, o Hanibalo „švarumas“ serialo kadruose išlieka lyg vanduo nuo žąsies plunksnų.

Įdomios pasirodė ir antraeiliai svarbūs personažai. Kancey Rohl suvaidino gana įdomiai Ebigailės vaidmenį, deja, jai kituose sezonuose nebus lemta pasirodyti. Labai džiaugiuosi seriale atradęs ir „X failų“ mega žvaigždę Gillian Anderson, kuri tapo Hanibalo psichoanalitike ir gal net savotiška padėjėja. Laurence Fishburne ir Caroline Dhavernas taip pat atliko įsimintinus ir svarbius vaidmenis tiek savo karjeroje, tiek serialo kontekste.

Apskritai galiu pasakyti, kad mėgavausi detektyvinėmis istorijomis, mėgavausi aktorių kuriamais personažais, mistikos elementais, intriga, bet bene labiausiai – puikiu ir skoningai parengtu montažu. Tai tikrai puikiai paruoštas, neužtęstas ir savotiškai, netgi pasakysiu, gurmanams skirtas serialas, kuris buvo sėkmingas visomis prasmėmis, išskyrus komerciškai.

Jūsų Maištinga Siela