Knyga: Ursula Poznanski "Penki"

Ursula Poznanski „Penki“. – Vilnius: Alma littera, 2015. 

Sveiki, knygų skaitytojai,

Yra tokių knygų, kurios galbūt negali pasigirti intelektualiais detektyviniais lygmenimis kaip antai Umberto Eco Rožės vardas, tačiau esama tokių, kur intelektualumas tiesiog ištirpsta ir sunku jį suvokti kaip intelektualumą. Panašiai nutiko skaitant austrų rašytojos Ursula Poznanski detektyvinį romaną Penki, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, prikaustė mane kaip vergą prie knygos. Na, tai trečioji rašytojos knyga lietuviškai. Pirmųjų dviejų neskaičiau, bet jos skirtos labiau paaugliams: Erebas bei Seaculum – U. Poznanski knygas išleido leidykla Alma littera. Romanas Penki skirtas jau suaugusiai auditorijai ir tai kraupus detektyvas, kuris įtrauks ir nepaleis iki paskutinio puslapio.

Prisipažinsiu, kad detektyvus kažkodėl sąmoningai aplenkiu knygyne, nes daugiau ar mažiau, jį suvokiu kaip pramoginį žanrą, kaip antai meilės romanai. Galima klausti, ar detektyvai apskritai yra kažkuo geresni už įprastus meilės romanus, kuriuos moterys „graužia“ ant sofutės ilgai žiemos vakarais? Juk perskaitai kelis detektyvus ir jau žaidimo taisyklės puikiai atpažįstamos, bent jau taip nutinka skaitant antrąjį Agatos Kristi tomelį. Visgi detektyvą mūsų sąmonė priima kaip „aukštesnio“ laipsnio-lygio literatūrinį žanrą, kuris reikalauja įtaigos, įdomios istorijos ir netgi idėjos, o svarbiausia – nenuspėjamumo bei ne vienos interpretacinės galimybės. Šiuo metu, pripažinkime, skandinavų literatūroje klesti būtent detektyvinis žanras ir, sakyčiau, labai aukštas pilotažas, o paskaičius skandinavų detektyvų rašytojų interviu, ryškėja tendencija, kad parašyti gerą detektyvą darosi vis sunkiau. Bet šįkart ne apie skandinavišką detektyvą, o apie austrės U. Poznanski trilerį, kuris pribloškia savo paprastomis, sakyčiau, „įžemintomis“ intelektualiomis idėjomis, kitaip sakant, genialumas slypi paprastume.

U. Poznanski pasiremia savo mėgstamu realiai egzistuojančiu hobiu – ieškoti paslėptus lobius su koordinatėmis ir užuominomis. Toks užsiėmimas išties egzistuoja, tik reikia užsiregistruoti, gauti žemėlapį ir nuorodas bei leistis į lobių medžioklę. Rašytoja sumanė sukurti detektyvą pagal šį principą, kai nusikaltėlis veikia su nuorodomis, o policininkai-detektyvai visais įmanomais būdais stengiasi kuo greičiau užbėgti nusikaltėliui prieš akis. Pagrindinė detektyvo veikėja klasikinė – detektyvė Beatrisė, vieniša dviejų vaikų motina, kuri nesutaria su buvusi vyru ir blaškosi tarp asmeninio gyvenimo ir sudėtingo darbo, kuris iš jos išsunkia visą energiją. Beatrisė pasižymi intelektualumu, intensyviu ir greitu loginiu mąstymu – tokie „protai“ tinka būti detektyvais, o kažin, ar kitaip įmanoma? Na, ir žinoma, darbiniai santykiai – keisti ir iki galo nereflektuoti santykiai su kolega Florinu, ant galvos lipantis viršininkas Hofmanas bei asmeninį gyvenimą imantis stebėti ir įvairius ženklus duodantis žudikas... Detektyvas išties paremtas klasikiniais detektyvų parabolės principais: dektyvinė aplinka, žiupsnelis asmeninio gyvenimo ir rutinos, truputis jausmų, išbalansuojančių aštrų loginį veikėjos mąstymą, interpretacinių galimybių, susijusiu su žudiku ir bandymas išnarplioti istoriją. Pripažinkime, žaidimo taisyklės gana įprastos ir priimtinos.

 

Rašytoja Ursula Poznanski.

 

Įvairių šalių romano "Penki" knygos viršelio variantai.

Taigi, kas lemia, kad nuo šios knygos negalima atsiplėšti? Tiesą sakant, labai baiminausi, kad knygos stilius bus lėkštas, kad autorė „užvilkins“ tekstą įvairiais psichologiniais inkliuzais, tačiau viskas įvyko priešingai – dinamika, įvykis, mažai refleksijos, žudikas veikia greitai, šakojasi interpretacijos ir tiesiog nebelieka laiko galvoti nei apie rašytojos stilių, nei kankintis su tekstu, „prieinant“ prie kokios nors kitos užuominos, nes autorė viską kurpia tiesiog žaibiškai ir „neužsimala“ bereikšmiais teksto inkliuzais, todėl skaitytojas nepavargsta, o verčia puslapį po puslapio ir negali atsiplėšti. Tiesą sakant, man irgi teko įjungti naktinę lempą ir skaityti, nes tiesiog buvo sunkoka atsiplėšti, vis norėjosi sužinoti, kas nutiko, kokių staigmenų pateiks autorė, kurdama intrigą. Toks masinis knygos vartojimas bėgo prieš akis kaip filmas, bet juk, sutikite, būtent to ir siekia geri detektyvų rašytojai – prikaustyti skaitytoją prie knygos. Įtariu, kad pati autorė labai mėgavosi rašydama, juk jai pačiai patinka lobių medžioklė, todėl spęsdama paslaptis turi įtaigos ir galios mus per Beatrisę vedžioti už nosies.

Ar mane nuliūdino pats detektyvinis finalas? Tiesą sakant, ne. Kažkaip nebrėžiau savų interpretacijų, nes žinojau, kad neverta, nes U. Poznanski gali mane apgauti. Aišku, turėjau savo kelis „tylius“ variantus, tačiau nelabai mintyse jais žongliravau. Tiesiog leidausi būti „prikalamas“ prie knygos, kad net nereflektavau nei knygos vertimo kokybės, nei terminų, nes niekas nekliuvo į akis, viskas buvo logiška, suprantama ir tiesiog mėgavausi mokėjimu vedžioti skaitytoją už nosies. 

Manau, šios knygos intelektualumas nepastebimas – jis slypi autorės idėjoje, kurti kriminalinę liniją pagal lobių medžioklės principus, tačiau tai ir viskas. Autorė neįpina nei istorinio konteksto, nei kokių nors perdėm intelektualių lygmenų, todėl knyga tampa labai dinamiška, „lengva“, labai „detektyviška“, įtaigi ir... atitinkanti tiesiog geros pramoginės literatūros žanrą. Tiesiog belieka tik mėgautis. Na, o šiaip, kas nežino, tai paminėsiu, jog U. Poznanski apie detektyvinę Beatrisę yra parašiusi trilogiją, bet lietuviškai kol kas turime tik pirmąjį trilogijos dalį, kuris Austrijoje pasirodė 2010, kitos dalys – Nematomi paukščiai (2013), Balsai (2015). 

Beje, patiko šįkart ir Alma littera sukurtas Agniaus Tarabildos knygos viršelio dizainą – tos karvės ant viršelio išties atrodo puikiai, o intensyvi geltona atgalinė viršelio dalis su pabirusiomis žemėmis irgi atrodo labai gerai. Jeigu autorė gavo nors vieną egzempliorių į Austriją, tai tikriausiai jai turėjo labai tikti ir patikti. Džiaugiuosi, jog ši knyga atsidūrė ir mano bibliotekoje.

Jūsų Maištinga Siela