2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Knyga: Ruta Sepetys "Tarp pilkų debesų"




Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“ – Vilnius: Alma littera, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Ruta Sepetys romaną Tarp pilkų debesų (angl. Between Shades of Gray) jau seniai žinojau kaip vieną sėkmingiausių verstinės grožinės literatūros Lietuvoje per paskutiniuosius penkerius metus – jis tapo tikru bestseleriu, sulaukusiu net pakartotinų tiražų. Knyga, kurią skaičiau, buvo išleista 2014 metais su 5 000 tūkstančių pakartotinų egzempliorių. Pripažinkime, tokie tiražai sulaukia šiandien nebent mokyklinių programinių kūrinių serijos. Na, ir vienas kitas sėkmingesnis verstinės literatūros autorius, tarp kurių be jokios abejonės ir pati Ruta Sepetys. Autorė parašiusi viso labo tik du romanus, abu juos turime išverstus lietuviškai.

Tiesą sakant, knygos sėkmė Vakaruose nė kiek nestebina – toji daugeliui lietuvių skaudi sovietinės ekspansijos patirtis niekur nedingo, ji išlindo kaip yla iš maišo, tik stebina, kodėl taip ilgai buvo tylėta. Vakarų literatūra sulaukia daug tiek literatūrinių kūrinių, tiek kasmet įvairių filmų, televizinių serialų apie žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais, o štai apie Baltijos valstybių trėmimus ir patirtis taigoje bei priverstinių darbų stovyklose daugelis vakariečių nė nebuvo girdėję. Visą laiką galvoju, kada mes „išstumsime“ į Vakarus Balio Sruogos Dievų mišką – vienas didžiausių mūsų literatūrinių šedevrų! Kai visas pasaulis skaito kitus, deja, nelietuviškus autorius, jų prisiminimus ir liudijimus, kad ir tą patį Anos Frank Dienoraštį, Primo Levio Jei tai žmogus, mūsų autentiškoji grožinė literatūra lieka kažkodėl tik mums patiems. Na, nemokame savęs „atiduoti“ pasauliui, bet kažkodėl klykiame iš džiaugsmo, kai koks Jonas Valančiūnas įmeta tritaškį, likus minutei iki rungtynių pabaigos. Na, bet šitą mūsų užciklintą „lietuvių literatūra tik lietuviams!“ momentą aš jau žinau: maža šalis, mažai vertėjų, autorius ne formatas, neparduosi, neuždirbsi...

Tarp pilkų debesų be jokios abejonės prieinama knyga visiems ir paskaitoma kiekvienam, kas tik gali skaityti. Autorė rašo gana logiškai ir beveik nieko nemitologizuoja, labai saikingai ir atsakingai rezgami sakiniai, sakyčiau, netgi taupiai vartoja leksikoną, todėl įtariu, kad debiutuojanti autorė netgi nesiruošia literatūriniu pobūdžiu ne tik eksperimentuoti, bet netgi šio eksperimentavimo kiek įmanydama vengia. Žinoma, tokį įspūdį gali sudaryti ir vertėjos Linos Būgienės indėlis, tačiau labai abejoju, ar vertėja galėjo prislopinti autorės stilių. Būtent stilius man pasirodė kiek tiesmukas, netgi vis lygindavau su skaitytu analogiška tema aprašytais Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais Lietuviai prie Laptevų jūros ir menu tekstą neprofesionalios lietuvių autorės tremtinės kur kas sodresnį ir įtikinamesnį, bet šį įspūdį stiprino, jog tai autentiški autorės išgyvenimai, o R. Sepetys derina fikciją su sukaupta archyvine medžiaga. Būtent archyvinė medžiaga, autorės surinkti dar išlikusių gyvų žmonių liudijimai tikriausiai ir neleido įsižiebti metaforų ugnelėms, nuklysti į literatūrinius eksperimentavimus, autorė sąmoningai trokšta išlikti sąžininga su istorine medžiaga.


Rašytoja Ruta Sepetys (liet. Rūta Šepetys)


Angliškų knygų viršelių variacijos.  

 
 "Tarp pilkų debesų" mano lentynoje atsidūrė šalia D. Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros" ir papildė tremties literatūros skyrių.

Lyginant su D. Grinkevičiūtės kūriniu, R. Sepetys romanas kur kas labiau adaptuotas ir pritaikytas masiniam skaitytojui, čia, priešingai nei Lietuviai prie Laptevo jūros, nemažai esama sentimentalumo, kuris, mano galva, ne itin padėjo kūriniui, žvelgiant iš meninės perspektyvos. Kūrinio meninė sąranga vėlgi labai patogi skaitytojams – trumpi skyreliai, skubrus ir dinamiškas tekstas, bet šio kūrinio didžiausią meninę vertę sudaro pats primirštos, o kai kam Vakaruose niekam nežinomas lietuvių praeities ir tremtinių kančios liudijimas. Ypač romano paskutinieji skyriai, kai Lina su šeima atsiduria poliarinėje naktyje, apspisti utėlių ir bado – išties kraupūs, primenantis tą baisią autentišką patirtį, kurią užrašė D. Grinkevičiūtė. Šio romano tapatinimas su Lietuviai prie Laptevų jūros nėra atsitiktinis, mat, pati R. Sepetys teigė, kad D. Grinkevičiūtės raštai padėjo užpildyti „tuščias erdves“, o aš pridursiu dar ir tai, kad ne tik užpildyti, bet ir pasiskolinti vieną kitą idėją ar siužetinę mintį, bet visumoje tenka pripažinti, kaip autorė ir priduria savo pastabose knygos gale, šie pavaizduoti įvykiai yra neišimtini, o atspindintys bendrąsias tremtinių patirtis Sibire.

Linos personažo charakteristika mane, tiesą sakant, ir glumino, ir stebino, nes ji man iš esmės priminė pačią D. Grinkevičiūtę – perdėtos tiesos ir teisingumo troškulys, herojinė drąsa, ryški vertybių ir moralių plotmė, maksimalus sąžiningumas, atsidavimas savo draugams, kitų atjauta. Tokį charakterį, sakyčiau, mėgsta Holivudo filmai ir jis patrauklus, jam linkstama simpatizuoti, nors nepasakyčiau, kad Linos būdas visais atžvilgiais mane įtikino ir papirko, netgi norėjusi kai kada sukrizenti, kai penkiolikmetė mergaitė ištroškusi žinios apie tėvą, rizikuoja savo pačios ir visos šeimos gyvybėmis, vagia dokumentus ir visaip kitaip būna neatsargi, nors aplinkui mato šaudomus žmones ir supranta atsakomybės svarbą. Kita vertus, ar ne tos „herojinės“ savybės ir padėjo išgyventi pačiai Daliai Grinkevičiūtei?

Žvelgiant į visą kūrinio siužetinę liniją, jau nuo pat pradžių tampa aišku, kur vežami žmonės, numanomi jų likimai ir patirtys. Nieko nepadarysi, nes dar mokykliniais laikais daugelis iš mūsų yra susidūręs su tremtinių literatūros istorija, tačiau kokias emocijas patiria nieko apie tremtinių tautas nežinantis vakarietis? Bet ir nepaisant jau žinomų linijų, aprašomų siaubingų patirčių, knygą vis tiek įdomu skaityti, kaip ir bet kurią kitą knygą apie žydų genocidą, nors tendencijos tos pačios. Šįkart autorė leidžia istorijai „šokinėti“ chronologiškai, nes neretai pasitaikydavo aptakiai ir apgalvotai kompoziciškai „švarių“ perėjimų į Linos praeities patirtis, kai ji dar gyveno laisvoje Lietuvoje – pirmosios meilės patirtys, jau ryškėjančios būdo savybės, kurios, aišku, padės išlikti pačiomis sunkiausiomis tremties akimirkomis.

Būtent dėl autorės pasirinktų paauglių-jaunuolių, kaip pagrindinių personažų, ir paprastu lakonišku stiliumi, knyga tampa universali įvairioms amžių grupėms. Kai kas knygą bando priskirti paauglių ir jaunimo literatūrai dėl personažų, tačiau nebūčiau tuo tikras, nes knyga pakankamai tiks ir vyresnio amžiaus žmonėms ir netgi mūsų seneliams. Toks knygos universalumas, sakyčiau, yra vienas iš svarbių komponentų knygai padėjusiai tapti tikru pasauliniu bestseleriu
.
Autorė jau įvertinta daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių pelnė ir lietuviškų. Knyga itin populiari Italijoje, ji net įtraukta į pasirenkamų knygų sąrašus mokyklose, todėl nestebina ir tas faktas, kad knyga jau išversta į 27 skirtingas pasaulio kalbas, todėl analogiškai prisimenu sėkmingą suomių rašytojos Sofi Oksanen Europą sudrebinusį romaną Valymas – puiki knyga tiek istorija, tiek meninė literatūros kokybe, kuria Tarp pilkų debesų, kažin, ar gali pasigirti. Pasirodžius S. Oksanen romanui, tada net recenzijose buvo su atitinkama intonacija dūsaujama, kad užsienio autorė sugebėjo aprašyti estų trėmimo ir okupacijos istoriją. Šiandien jau ir mes turime Tarp pilkų debesų, kurią netrukus turėtų ekranizuoti. Matyt, išeivių palikuonys visgi turi nenusenkamą per kartas kraujo ryšį, mat, S. Oksanen turi giminystės ryšių su estais, o R. Sepetys su lietuviais – jos tėvas pabėgo per Vokietiją, kai tik prasidėjo tremtys. 

Grįžtant prie paties romano, vis įvardiju lyg ir jo trūkumus, holivudinę paauglių meilės liniją, charakterių bruožus, bet visgi tai jaudinanti knyga, kurios jėga slypi ne meninėje raiškoje, bet pačioje istorijoje. Žmones vis dar jaudina mūsų istorija, jaudina ir jaunuolių noras išlikti gyviems pačiomis baisiausiomis sąlygomis, o visų baisumų apsuptyje jaunuolių meilė išsiskleidžia kaip herojinis stimulas išlikti. Jau dabar imu laukti ekranizacijos ir tikiu, kad ji neturėtų būti prasta, juolab, kad knygos siužetas ir medžiaga duos dinamišką ir gana žiaurią istoriją apie mus, lietuvius. Todėl visai nenustebčiau, jeigu filmas tikrai pavyks, Lietuvos vardas ir tautos patirtis dar kartą nuaidės per pasaulį ir niekas nebus pamiršta. 


Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. sudominot - reiks prisėsti prie knygos :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. och tos adaptacijos, ypač silpna knyga, su Oksanen valymu neįmanoma lyginti. Ir daug geriau, kad tokių pasakomis išvirtusių, iš visur prisigraibytais faktais paramstytų istorijų būtų kuo mažiau: ir istorijai, o jau literatūrai tai tikrai.O žmonėms mažiau miglos pripūsta į akis bebūtų, Grinkevičiūtės atsiminimai - gyvi, turi jėgą ir emociją, deja, ko nepasakysi apie šią grafomanišką rašliavą.

    AtsakytiPanaikinti