2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Knyga: Joël Dicker "Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą"




Sveiki,

Ar žinote tą puikų skaitytojo jausmą, kada užverčiate paskutinį knygos puslapį ir jaučiate, kaip Jus užplūsta cunamį primenanti energija ir norite visam pasauliui išrėkti, jog šioji knyga nuostabi? Man panašiai nutiko perskaičius šveicaro Joel Dicker (g. 1985) romaną Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą (pranc. La Verite Sur L‘Affaire Harry Quebert). Norėjosi sušukti: „Puiki! Nuostabi! Nepakartojama!“ Šiaip nesu linkęs žarstytis liaupsėmis, tačiau šis romanas tapo geriausia šios vasaros knyga ir jeigu būčiau teikęs Pulitzerio premiją (savo vasaros perskaitytų knygų kontekste), tai būčiau ją įteikęs būtent šiai knygai, o ne Anthony Doerr Neregimajai šviesai, kuri irgi buvo gera knyga, tačiau ne tokia kaip Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Aprašydamas šią knygą būsiu sentimentalus ir truputį tiesmukas, nes kol kas esu jos palikto poveikio euforijoje. Visų pirma, man nė kiek nekeista, kad knyga išversta į 32 pasaulio kalbas, susišlavusi prestižines Prancūzijoje literatūrines premijas, įskaitant ir geriausios metų knygos vardą, nes ji to verta. Žinote, ne visada pasitikiu ant knygų skelbiančiais užrašais „Pasaulinis bestseleris“ ir pan., nes komercija neretai gali taip suskystinti smegenis, kad gali skaityti absoliutų šlamštą, bet vaizduotis, kad skaitai puikią ir gerą literatūrą. Šioji knyga pas mane atkeliavo kaip aklai vištai grūdas ir, tiesą sakant, pradėjęs skaityti, šiek tiek išsigandau, nes pasirodė kaip išsiliejusi kava ant baltos staltiesės – viskas labai tirštai ir plačiai aprašyta, tartum būtų ištęsta. Pirmieji 60–80 puslapių yra tikras išbandymas, nes knyga vien tik apie Markusą Goldmaną, parašiusį bestselerį ir nebeturintį visiškai naujo įkvėpimo naujai knygai. Ant galvos „lipantys“ terminai, pasirašyta sutartis ir baisi amerikietiška literatūros varomoji vartojimo mašina, kai knyga tampa produktu, kurį reikia įdėti pirkėjui į krepšelį bet kokia kaina, nesvarbu nei knygos kokybė, nei turinys. Žinoma, knyga paskui atsiskleidžia, jog ji visai ne apie plėšrią amerikietiškos literatūros rinką, nors iš dalies ir apie tai.

Šiaip nesižavintiems rašymu apie patį rašymą ir jo įkvėpimo paieškas, skaitytojas jau po 50 puslapių gali knygą numesti šonan, nes ji gali pasirodyti pernelyg „sausa“, tačiau šios knygos tikslas nėra apipilti skaitytoją benzinu ir iškart padegti intrigos degtuku. Visai ne, tai lėtas epinis daugiasluoksnis pasakojimas, kuriam reikia skirti dėmesio, laiko ir kantrybės, kad visa bendra knygos energetika ir istorija susijungtų į visumą, o jeigu esate, liaudiškai tariant, „skystas“ skaitytojas, kuriam patinka čia pat suplakami kūdikio mišinėliai, tai šioji knyga gali visai nepatikti. Intriga skaitytoją beveik 600 puslapių gabarite pagauna perkopus tik 120 puslapių ir tada belieka tik laikytis ir atrasti laiko skaitymui. 


Rašytojas Joel Dicker (liet. Žioelis Dikeris).

Grįžtant prie pačios knygos turinio, turiu pripažinti, kad knyga labai „amerikietiška“. Kai kurie recenzentai jau spėjo pažymėti, kad „amerikietiška“ – tai visai šiuo atveju nereiškia nieko prasto ar holivudiško, tačiau sunkoka patikėti, kad knygą parašė prancūziškai kalbantis šveicaras, kurį laiką gyvenęs Amerikoje ir puikiai išmanąs amerikiečių kultūrą ir jų gyvenimo būdą, netgi, sakyčiau, provincijos gyvenimo būdą. Nors iš kitos pusės, nieko lyg ir keisto, nes Lietuvoje taip pat apstu grožinės literatūros, kai lietuvių autoriai pabuvoję vos keletą mėnesių svetur, pasirenka kurti istorijas, vykstančias ir Graikijoje, ir Airijoje, ir Prancūzijoje, ir net.. Kinijoje. Amerikietiška, manding, tampa ne tik knygos turinio kontekstas, bet ir pats autoriaus rašymo stilius. Kai kas knygą lygina su John Irving. Ir išties, man šiek tiek priminė pastarojo rašytojo romaną Pasaulis pagal Garpą, kuriame taip pat vaizduojamas vyras, išgyvenantis rašytojo kūrybinę krizę, o paralelės tarp sporto ir rašymo taip pat siejamos panašiai. Abu romanai pasižymi dideliais užmojais, kalbant apie „rašymo rašymą“ bei margomis, smarkiai psichologiškai išplėtotais personažų biografijos detalėmis. Visgi J. Dicker tik iš dalies primena J. Irving. Aš visgi knygą būčiau linkęs pavadinti J. Irving, Vladimiro Nabokovo Lolita, Stephen King amerikietiškų romanų mišiniu su įtraukiančiu skandinaviško detektyvo prieskoniais. 

Didžiausias šios knygos privalumas, žinoma, yra knygos daugiasluoksniškumas ir universalumas. Ji parašyta taip, kad tiktų pačiam išrankiausiam gurmanui, bet puikiai paskaitoma ir pramoginės literatūros skaitytojams. Anotacijoje išskiriami trys knygos lygmenys: detektyvas, istorija apie sudėtingus santykius ir apie patį rašymo procesą. Visi šie lygmenys puikiai persipina, o pasirinkta sudėtinga romano kompozicija leidžia autoriui sukurti literatūrinio teksto gylį, kuris atsiveria tik perskaičius visą kūrinį. Įdomu dar ir tai, kad autorius iš dalies per naratorių tapatinasi su Marku Goldmanu, nes Padėkoje jis elgiasi kaip knygos veikėjas ir tik autoriaus vardas ir pavardė neleidžia galutinai jų sugretinti, kitaip sakant, autorius dar bando sukurti retrospekcinį įspūdį, įvesdamas autobiografinių užuominų, kad jis pats yra M. Goldmenas. Knyga išties išmoninga, nes ji pabaigoje užbėga „už akių“ ir netgi ima identifikuoti skaitytojo jausmus ir juos nusakyti, ką jis jaučia pabaigęs kūrinį: „Apie gerą knygą, Markusai, mes sprendžiame ne tik iš paskutinių, bet ir visų parašytų žodžių poveikio. Praėjus vos pusei sekundės po to, kai skaitytojas baigė jūsų knygą, perskaitė paskutinį žodį, jis turi pajusti užplūstantį stiprų jausmą ir bent akimirką galvoti apie tai, ką perskaitė, ir žiūrėti į viršelį šypsodamas, bet ir truputį liūdnas, nes jam trūks visų personažų. Gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus skaityti mus suima gailestis“ (p. 585). Pagalvojau, kad nė pats geriau nepasakyčiau, kai pabaigiau šią knygą ir apskritai visas geras knygas, kurias kada nors esu skaitęs. 

V. Nabokovo Lolitiškąją kūrinio pusę sudaro keista, sakyčiau, net neįtikėtina meilės istorija tarp penkiolikmetės Nolos ir trisdešimtmečio Hario Kveberto. Jų meilės istorija trunka trisdešimt trejus metus, todėl net preciziškai suskirstytas pasakojimas į 31 skyrių, nuolat laiko chronologijos požiūriu pasakojimas „šokinėja“ nuo 2008 metų į 1975-uosius. Santykių voratinklis driekiasi, jeigu tektų brėžti schemą, įvairiausiomis geometrinėmis figūromis: tarp Markuso ir Hario, tarp Hario ir Nolos, tarp Nolos ir tėvų bei vietinių Auroros miestelio gyventojų, kurie slepia baisias paslaptis. Detektyvinę istoriją, kurios imasi Markusas su vietiniu policijos pareigūnu, nuolat pildoma romantiniais „aukštos meilės fazės“ idealistiniais aprašymais. Skaitytojui taip ir nebeaišku, ar Hario ir Nolos santykiai iš tikrųjų buvo tikra meilė, peržengianti visuomenės nustatytas normas, kaip aprašoma Blogio kilmėje (tai knyga knygoje – dar vienas Irving‘iškas bruožas!), ar tai tėra tik sakralizuotas-idealizuotas pedofilijos aktas? Moralinių barjerų, kuriuos kaip žirgui tenka peršuoliuoti rašytojui Markusui, tikrai netrūksta, o pats tyrimas taip pat labai intriguoja. Žavi ir autoriaus mokėjimas vadovautis visais knygoje sukurtais rašytojų patarimais (kompozicijos atžvilgiu jos primena „užsklandėles“, kai skaitytojas gali nueiti į tualetą ar užsiplikyti kavos), kurie pradeda vis naują skyrių – duoda mums savotišką gero įtraukiančio romano schemą ir formulę, bet ne tiek, kad pats romanas iškart taptų kaip išgliaudyta austrė. Rašytojas palaiko romano „pulsą“, netgi, sakyčiau, genialiai, lyg virtuvėje žongliruodamas tai detektyviniu, tai rašytojo, tai žmonių santykių peiliais. Priverčia viskuo abejoti, nes vos tik Markusas kartu su skaitytojais priartėja prie tiesos, pasirodo, kad tai tebuvo tik iliuzija, kuri virsta aklaviete. Nors žinodami, kad tai tik aklavietė, nes tikroji tiesa paaiškės tik knygos pabaigoje, vis tiek ne ką įdomiau skaityti, nes ir pačios aklavietės, interpretacijos ne ką mažiau intriguojančios.

Tiesa, beveik nieko nepasakiau apie Prano Bieliausko vertimą. Jis vienas mano mėgstamiausių ir, mano nuomone, profesionaliausių vertėjų iš romanų kalbų. Juo visada pasitikiu ir visada džiaugiuosi, galėdamas skaityti būtent jo vertimus. Vis įdomu sužinoti, kaip jis vertė šį kūrinį, jo paties santykį, todėl pačios leidyklos (idėja!) galėtų parengti savo internetiniuose puslapiuose interviu su vertėjais apie jų išverstas knygas.

Ar galiu pasakyti, kad tai labai gerai parašyta knyga? Taip. Ar galiu pasakyti, kad tai puiki literatūra? Taip. Ar galiu pasakyti, kad užvertus knygą galvojau ilgai, kaip rašytojas turėjo rašyti, kad parašytų šią istoriją? Taip. Tai knyga, kuri kaip skeveldra, skaitytojui palieka emociniame lygmenyje savotiškas žymes. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą trumpai ir aiškiai – tai geriausia, ką šią vasarą perskaičiau ir viena geriausių apskritai šiemet skaitytų knygų, kurią be gailesčio rekomenduoju visiems geros literatūros mėgėjams. O Alma littera vėl kilstelėjo savo kartelę aukščiau, lyg vėlei į rankas būčiau paėmęs neįkainojamą XX amžiaus aukso fondo serijos knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą