Šiuolaikinė lietuvių literatūra: Tradicijos ir (post)modernumo sankirta dabarties novelistikoje (J. Grušo novelių lyginamoji analizė)

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam pravers:

Šiandien lietuvių literatūroje novelės žanras yra gerokai sumenkęs. Novelė klesti XX a. 7-9 dešimtmetyje, kai ji pajėgi reflektuoti apie žmogaus egzistenciją ir laiką, todėl kalbėti apie žmogų novelė buvo parankus žanras. Dabar novelę labiau pakeitė esė, kuri žaibiškai reaguoja į kasdienybės aktualijas. Kadangi novelė yra griežtai kanoniškas žanras, formalizuotas, o postmodernizmas kaip tik griovė tradicines sustabarėjusias formas, ieškodamas laisvės raiškoje, todėl novelė buvo išstumta iš populiarumo verpeto. Taip pat novelę paveikė komercinės priežastys – ją sunkiau „parduoti rinkoje“. Ir kitas dalykas – novelė išrankus žanrus, prie jos autoriui reikia ilgai dirbti, gludinti, kad atitiktų ne tik novelės kanonus, bet ir įgytų meninę vertę. 

Novelė nėra lankstus žanras, neatitikus jos kriterijų, ji savaime tampa nebe novele, o kitu žanru – apsakymu, esė ir pan., todėl ji nenoriai ir subtiliai ėmė jungtis su kitais žanrais, nebeteko savo grynumo.

Novelė fiksuoja kasdieniškai nepastebimus dalykus. Čia sutelktas dėmesys į simboliką, laiką, atmosferą, nuotaiką. Čia beveik nerasime šakoto pasakojimo. Jai svarbios pauzės, kalbos ritmika, figūratyvumas. 

XX a. II p. atsiranda lakoniškesnė novelė, šis terminas sėkmingai prigijo. Lakoniškas, itin subtilias novelės tada ėmė rašyti Bitė Vilimaitė, Juozas Aputi, Bronius Radzevičius. 

Apibrėžimas: Novelė – lakoniškas literatūros prozos žanras su ryškiau apibrėžta struktūra, vaizduojantis vieną įvykį ar situaciją, pasižymintis vieningo veiksmo, nuotaikos kryptimi bei efektinga ir netikėta pabaiga. Novelėje labai riboti įvykių epizodai, jie vienas su kitu labai glaudūs, koncentruoti. Nėra gyvenimo įvykių priešistorės, tik lemtingas epizodas. Priežastinių-pasekminių ryšių grandinė.

Juozas Grušas dažniausiai žinomas kaip dramaturgas, bet per savo ilgą kūrybos etapą yra sukūręs nemažai novelių. Dvi iš jų – Už saulę gražesnis, Mergaitė ir vienišas žmogus. Kalbant apie pirmąją novelę, kurioje vaizduojamas Adomėlis kartu su vyrais kertantis medžius. Adomėlio charakteristika netipiška, jis išsiskiria iš vyrų, nes yra priekurtis ir geros širdies, galima įtarti, kad truputį kvailas, kitų vyrų atžvilgiu jis negražus ir nevyriškas, tačiau dirba kartu su jais. Vyrai juokėsi, kad Adomėlis vedęs našlę su vaikais, o Adomėliui skauda širdį, nors jis to ir neparodo. Novelė prasideda palyginimu: „Eglė skamba kaip varpas“. Eglės leitmotyvas tampa svarbia novelės dominante, iš pradžių ji kaip varpas – varpo simbolika, nuojauta, kad kažkas atsitiks negero, „neklausk, kam skamba varpai“. Galiausiai ši nuojauta pasitvirtina, nes Adomėlis žūsta pasiųstas nukirsti beržo – ant jo užgriūva nukirstos eglės. Iš eglių sukonstruotas varpo simbolis realizuojasi, nes eglės užmuša Adomėlį. Ši novelė atitinka visus tradicinės novelės kanonus – ji tarsi įrėminta eglių motyvais t. y. figūratyvi kompozicija. Įvykis – vientisas, niekur nenušokama, o apie platesnį Adomėlio gyvenimą galima suprasti iš dialogų, kad jis vedęs našlę, kad smarkiai dirba, kad galėtų išlaikyti šeimą, nusipirkti gražius rūbus ir tarsi pateisinti išoriškai aklos Steputės ištartus žodžius, kad jis ir „už saulę gražesnis“. Vienas esmingas įvykis – vyrai kerta medžius, o per kirtimą žūsta Adomėlis. Nėra abstraktumo, įvykis realus, esama subtilių meninės raiškos figūrų: palyginimai, simboliai, ironija, jaučiama kalbos ritmika, pvz., „kirvių kirčiai tvinksėjo kaip kalvėj...“ sintezuota meninė figūra, kurioje yra ir palyginimas, ir sodri aliteracija. Kaip ir tradicinei novelei būdinga, taip ir Už saulę gražesnis, jautriai kalbama apie žmogaus egzistencines gelmes, apie tai, kas skauda, bet dažnai žodžiais neįvardijama.

Kitoje novelėje Mergaitė ir vienišas žmogus viskas realizuojama kiek kitaip. Novelė paveikta sparčiai modernėjančios literatūros tendencijų, ją iš dalies galima laikyti tarp novelės tradicijos ir naujumo, nes turi abiejų ypatybių. Lyginant su pirmąją novele, šioji labiau fragmentuota, nors ir yra įrėminta „racionalumo šarvais“ – mergaitė neša pinigus į buhalteriją, šitaip prasideda novelė, racionaliai, tačiau novelės įvykis gana abstraktus ir veikiau iracionalus nei realus – mergaitė seka paskui vyrą, kuris rogėmis traukia karstą, ji bando nuspėti šio vyro likimą ir tai, kas guli tame karste. Nuojautos, pamąstymai labiau fiksuoja ne patį įvykį, bet mergaitės sąmonės slinktį, kuri su realiu pasauliu mažai ką bendro beturi, o novelės pabaigoje vėl tarsi sugrįžtama į realybę – ji su pinigų portfeliu ateina į buhalteriją. Realybė-iracionalumas-realybė, taip atrodytų novelės kompozicija. Novelė pasakojimo atžvilgiu šiek tiek fragmentiškesnė, jaučiamos atotrūkio metafizinės dalys. Galima šiek tiek sieti mergaitei nutikusį įvykio magišku realizmu su Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkiniais Pakalnučių metai (1985), Kaip užsiauginti baimę (1989), kur sąmonės poslinkiai, realybės pojūčio praradimas ir net visai stebuklingi įvykiai, išeina iš tradicinės novelės vaizdavimo spektro.

Kalbant apie novelės modernizaciją, verta paminėti Saulių T. Kondrotą, kuris kūrė magiško realizmo noveles Kentauro herbo giminė (1989), iš dalies šiai srovei priklausytų ir Jurgos Ivanauskaitės novelės. Renata Šerelytė Balzamuotojas vaizduoja ironišką, sarkastišką novelių pasaulį. Na, o patys naujausi atstovai – Tomas Vaiseta Paukščių miegas, Aleksandra Fomina Nepaprasta padėtis, Ieva Toleikytė Garstyčių namas, Viktorija Ivanova Girgždantis žvyras, Jurga Tumasonytė Dirbtinė muselė ir kt.

Jūsų Maištinga Siela