Sniego magija arba agroplėvelės efektas

Sveiki,

Šiandien atsibudau ir pamačiau šviesą. Sniegas. Lyg koks jonvabalinis linoleumas švietė iš gatvių ir skverų. Iškart asociacijos į liaudiškai vadinamąją agroplėvelę – pusnynuos agurkai miega. Švyti tas sniegas pro visus langus ir nėr kur pasislėpti, lyg kažkokia kapsulė būtų ištirpusi skrandyje ir apgobusi psichotropinių vaistų poveikiu smegenis, kitaip sakant, kažkoks nušvytimas su šio sezono sniegu ištiko mane.

Gražu. Aišku, kad gražu. Ir man norisi kaip tai kiaulei išleistai iš tvarto voliotis sniege ir kriuksėti, bet baidausi šalčio, o ir „ką žmonės pasakys“ – nors antroji priežastis ne tokia svarbi, juk aš tų žmonių nė iš tolo nepažįstu ir tikriausiai dėl to, kad nenoriu, jog jie mane pažintų, nenoriu ir aš jų pažinimo. Laiptinėje su raišu senuku, kuris kas valandą iš pirmo aukšto iškiša nosį parūkyt, nes žmona neleidžia rūkyt pravėrus virtuvės lango, irgi pasisveikinimu iš savo dviveidiškumo, nors visada sveikindamasis su juo pasijaučiu kaip ateivis. Na, tikrai, juk aš jo net vardo nežinau, o ką jau kalbėti apie jo raišumo ir sveikatos bėdų istorijas, sugulusias sveikatos bylose... Geriau tik „laba diena“, kuris aptraukia garsu iš mano gerklų jo veido mimiką pieno patinos agroplėvele. Ak, kad tik nenumirtų šalia manęs, nes jo veido mimika niekada nieko nesako, ar jam bent malonu išgirsti mano bals, pasisveikinimą. Jo susiraukšlėjęs it šarpėjaus kailis veidas nieko nesako – ar jam skauda, ar sąskaitos, mažos pensijos slegia – ničnieko nesako, todėl tas mano „laba diena“ laiptinėje tampa tik voro spjūviu, kuris nuaudžia agroplėvelės susvetimėjusį šaltumą.

Ir vis tiek gražu. Pasnigo, apledijo ir, žiūrėk, tas senukas jau pasiramsčiuodamas lazda eina grandyti savo seno automobilio. Ir aš dar kartą įsitikinau, kad vyrai myli automobilius labiau nei moteris ir visai ne dėl senuko, o ir dėl to, kad visa laiptinės vyrija (išskyrus mane, nes automobilio neturiu) ėjo valikliais brūžinti apšarmojusių langų, bandė įsilipę šildyti savo „mažytes“, kad išpuoselėtos keturkojės nors kiek atsigautų jų vyriškų sėdmenų prispaustos ir dar tas – blet, gerai, kad neužšalo purkštuvai – primena tikrą palaiminimą santykiuose tarp žmogaus ir mechanikos.

Ir vis tiek gražu. Agroplėvelė neplyšta, ji apvijo visą miestą. Juodas katinas dabar demaskuojamas iškart. Dabar gerai baltiems katinams. Vienu ypu šachmatų lentos pozicija pasikeitė ir, rodos, jau po žiemos saulėgrąžos saulė per atogrąža ima kilti vis labiau link mano miesto, todėl „laba diena“ pamažu laiptinėje įgauna ir atodūsį, lyg atkimšus nenorom naujametinio šampano butelį per anksti. Nuo šiol viskas bus tik geriau – astrologai irgi tą sako. Pala, ar jie to nekartoja kasmet? Ai... Kad juos kur Jupiteris Liūto ženkle!

Ir vis tiek gražu. Šaltis, kurio nemėgstu, kurį keikiu, kurį spjaudau, ant kurio burnoju... Ir vis tiek.

P. S. Valstybinė kalbos komisija jau seniai siūlo terminą agroplėvelę pakeisti: Pirmenybė teikiama junginiams daržo plėvelė, daržo danga.  Žodis agroplėvelė vertinamas kaip šalutinis normos variantas (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 11).

P. S. S. Ir vis tiek gražu.