2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Knyga: Rimvydas Stankevičius "Patys paprasčiausi burtažodžiai"




Sveiki, knygų skaitytojai,

Šįkart tęsiu pradėtą skaityti Rimvydo Stankevičiaus „trilogiją“, kurią sudaro trys rinkiniai: Laužiu antspaudą (2008), Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010), Ryšys su vadaviete (2012). Tiek minčių buvo šįkart skaitant Patys paprasčiausi burtažodžiai, bet vos užverčiau rinkinį, visos mintys tiesiog susmego kaip vanduo į dykumos smėlį. Ir lietaus, kaip sakant, lyg nebūta.

Visgi Patys paprasčiausi burtažodžiai man patiko labiau. Gal emociniu skaidresniu ir žaismingesniu fonu, gal dėl to, kad pritarčiau Aido Marčėno pasakymui, kad Laužiu antspaudą buvo gotika, o šis rinkinys jau puošnusis barokas. Ir iš tikrųjų šiame rinkinyje pajutau pragiedrėjimą, lyg kas būtų išvaikęs debesis ir R. Stankevičiui atnešę degtinės, alaus ar dar kokio gėrimo, kuris ištaršė tas tamsumas, kurios rūgo ankstesniame rinkinyje. Nesakau, kad tos tamsumos buvo neskanios, priešingai - gilios egzistencinės koncentracija, kuri vietomis kėlė tikrus šiurpuliukus. 

Patys paprasčiausi burtažodžiai atrodo labiau konstruoti tiek idėjine, tiek rinkinio struktūrine prasme, bet toli gražu neatrodo, kad autorius dėl pasirinktos savotiškos architektonikos subliūkštų ar jaustųsi suvaržytas. Ne, Patys paprasčiausi burtažodžiai, kurie dar vadinami poetinėmis apeigomis (čia tikriausiai dėl įmantrumo), leido poetui surasti kertelę, kur žodžiai patys pritrauktų jėgą, energiją, magiją. Šįkart mes mokomės skaičiuoti kartu su poetais (vėl pilna dedikacijų!), keliaujame po skulptūras ir jų epochas ir, žinoma, vėl jaučiamas poeto ryšys su savo gimine, šaknimis, kur kartais pro blyškų šmaikštumą tapomas senelio portretas, kuris nusagstomas baltiškojo archetipinio prado turinčiais mistiniais prieskoniais.

Bene vienas smagiausių eilėraščių mane susirado beveik rinkinio viduryje, kai mokiausi iš Stankevičiaus skaičiuoti iki dvylikos. Įsivaizduokite, prie stalo, kuri yra akivaizdi Paskutinės vakarienės pompastiška aliuzija, išmoningai transformuoja šiuolaikinius lietuvių poetus: Ališauskas, Parulskis, Geda, Bložė ir kt. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kuris iš tų dvylikos „apaštalų“ yra Judas...

Kaip ir ant pirmojo viršelio, tiek ant šio, tik šįkart ryškiau, kartojasi kauliuko šešiakė briauna, kuri nusikels ir į Ryšys su vadaviete. Apskritai galiu pasakyti, kad šis simbolis nebereikšmis ir neatsitiktinis, bet apie jį pamąstysiu skaitydamas paskutinįjį rinkinį. O šiaip džiaugiausi šios knygos struktūra, įdomiomis transformacijomis, kurios transformuoja ne tik asmeninę R. Stankevičiaus kintančią poeziją, bet ir suranda mūsų tautosakai, juk burtai ir užkalbėjimai yra mūsų smulkiosios tautosakos dalis, naują formą, prikelia ją ir nebanaliai pateikia ant stalo. Šioji forma dar ir ne tik formą, bet ir intelektuali, skani, nešanti egzistencinę žinią bei nuojautas.

Tiek šįkart trumpai apie Rimvydo Stankevičiaus Pačius paprasčiausius burtažodžius.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą