Knyga: Rimvydas Stankevičius "Laužiu antspaudą"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Paskutiniu metu esu užsibrėžęs tikslą perskaityti neoficialią Rimvydo Stankevičiau poezijos trilogiją: Laužiu antspaudą (2008); Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010); Ryšys su vadaviete (2012). Kas antri metai pasirodantys rinkiniai turi bendra dvasinį temų ir nuojautų lauką, todėl daugelis šias knygas vadina viena kitos tąsa, kitaip sakant, trilogija.

Su Rimvydo Stankevičiaus kūryba beveik neturėjau niekada jokių sąsajų. Taip, tekdavo kur nors girdėti jo paties skaitomų eilėraščių ar kalbant apie jo kūrybą, tačiau nebuvo taip, kad griebčiau ir skaityčiau. Ne, bet norėjosi. Kažkaip per penkerius metus jaučiu, kad ima pamažu net susiformuoti tam tikras Rimvydo Stankevičiaus statusas kaip naujas lietuvių poezijos atskaitos taškas - Stankevičius yra labai gerai. Tą pajutau apskritai iš recenzentų, kurie kalba apie kitas knygas vis brūkšteldami į kontekstą Rimvydo pavardę kaip potekstę, kad kažkas bando jį kopijuoti, kad bando rašyti kaip Stankevičius ir t. t., ir pan. 

Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, nutariau, kad išaušo kaip tik toji diena, kada iš bibliotekos reikia parsitemti visą šią „trilogiją“ ir pačiam nuodugniau susipažinti. Pradėjau nuo pirmosios dalies, kitaip sakant, ketvirtosios R. Stankevičiaus knygos, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjunga 2008 m., pavadinimu Laužiu antspaudą. Na, išties, pavadinimas gal kiek turintis brutalumo, kažkokį numatomą virsmą, netgi maištininko dvasios. Tik pabaigęs rinkinį žvilgtelėjau į vieną iš recenzijų ir supratau, jog tai tikrai dvasinis, kūrybinis lūžis. Sulūžo R. Stankevičius, kitaip sakant, prisikėlė ir užbrėžė rimtą brūkšnį tarp dabarties ir ankstesnės savo kūrybos, paskelbdamas karą arba paliaubas - jau kaip supras skaitytojai.

Laužiu antspaudą nebuvo itin lengva skaityti. Prisipažinsiu, kai kurių eilėraščių nesupratau, arba užsisvajojęs pamesdavau mintį ir tiesiog nebesivargindavau grįžti atgal ir skaityti iš naujo. Nesu tas poezijos skaitovas, kuris mėgsta obliuoti eilėraštį, kol nebelieka šiurkštumo arba sėdėti ir laužyti galvą, ką čia dabar Stankevičius norėjo pasakyti. Ką norėjo, tą, sakykim, supratau, jeigu daugiau neduota, tai neprivalgius neprilaižysi. O eilių radau visokių - ir labai patikusių ir tokių, kurie praplaukė kaip ledkalniai ir manęs drungno net nepalietė.

Galiu daugiau pakalbėti apie bendrą rinkinio audinį, kuris mane maloniai nustebino, teikė pasigėrėjimo. Rimvydas Stankevičius eilėmis kalba apie egzistencinį žmogaus būvį, kitaip sakant, gyvenimą, priartėjusį prie mirties. Nors rinkinys gali pasirodyti „tarp gyvenimo ir mirties“ ir tokių būsenų, būklių nusakančios leksikos labai daug - katarsis, malda, koma, sapnas, amnezija, Valhala ir t. t. Vis kažkokie žmogaus sąmoningumo paribiai, pąsamonės atsivėrimo ribos, tarsi tuoj ištiks tikras regėjimas, atsivers tiesa, visa tai nusakyta sumistinta kasdienybe be didesnės mitologizacijos ar sodrių aliuzijų į kultūrologinius niuansus. Stankevičiui reikia akmens, vėjo, paukščio ir pūgos, ir jis jums sukurs keistai malonų egzistencinio trapumo jauseną, kalbės jums apie dvasios ilgesį, kalbės daiktais, bet aplenkdamas buitiškumą, kalbės apie jausmą, atsisakydamas sentimentalumo. Įžvelgiau esant neoromantinių aspektų, bet Stankevičius jau įsirašė savo vardą į lietuvių poezijos istoriją, sukurdamas savitą eilėraščio vibraciją. 

Skaitydamas tuos eilėraščius, kuriuose kalbama apie maldą, lyg ir senolė švysčioja, mokindama lyrinį subjektą poterių... Velniai rautų, panašiai kūrė pats Vytautas Mačernis, pagalvojau, tik Stankevičius atrado savo būties formulę, išplėtodamas savaip Vytauto Mačernio poezijos temas. Netgi sąmoningai garsiai skaičiau kai kuriuos eilėraščius bandydamas pagauti neoromantikams būdingą skambumą, bet Stankevičiaus eilutės dužo, nepasidavė, nors kai kurios savaime liejosi aliteracijomis ir asonansais viena prie kitos, čia pat papildydamos ir suteikdamos tik akimirkai tobulos harmonijos, o vėliau, žiūrėkit, ir vėl išyra į suprozintą kalbėjimą, todėl kartais atrodė, kad kai kurie eilėraščiai įgyja savirefleksinės maldos kalbėjimo procesą.

Aptikau labai daug gražių poetinių palyginimų, dvasinių būties esminių užčiuopimų, o prologas iš vis tapo kaip koks neformalus pasiteisinimas, šiek tiek panašus į Hamletą, nors ir užsimenama apie vietą, kurioje nebuvo Dantė. Daugelis eilėraščių yra tarsi mirštančio arba jau mirusiojo rankos čiupinėjimas, bandant įminti gyvenimo ir mirties paslaptį. Rinkinys tiesiog pulsuoja mirties nuojauta, netgi nemažai dedikacijų jau mirusiems: Sauliui Mykolaičiui, Gintarui Beresnevičiui... Šie eilėraščiai ypač sugėlė širdį. Nors daug apie mirtį, tačiau čia pat subtiliai flirtuojama su Dievu, kai kada Dievas sudaiktinamas arba jaučiamas kaip dvasinis būvis, o kai kada sąmoningai su juo polemizuojama, prisimenant, tik parketas ir Dievas...

Ką gi, neišsiplėtosiu, nes dar liko du rinkiniai. Pajutau Rimvydo Stankevičiau kūrybos koloritą, energiją, slėpinį ir seksime, žiūrėsime, kaip jis keisis rinkinyje Patys paprasčiausi burtažodžiai.

Jūsų Maištinga Siela