2014 m. birželio 13 d., penktadienis

Liūdno parašiuto popietė




Sveiki,

Kažko liūdna kaip senam Vietnamo karo veteranui. Naktimis sapnuoju karą ir paauglio suplėšytus dienoraščių draiskanas, sugulusius it melsvą sniegą ant kedrų. Tikrai. Kam visa tai? Tie sapnai. Pilni žibalo ir neatsargumo – visada yra tikimybė, kad parašiutas neišsiskleis. Ir kas tada? Netikrumo valandos, kai viskas VIS VIEN.

O juk būta. Tikrai būta tai. Skaičiau, rodos, prieš trejus metus, kada vyrui neišsiskleidė parašiutai. Net tas atsarginis, kuris visada visada išsiskleidžia, sako instruktoriai. Bet. Ne. Neišsiskleidė. Nežinau, kaip toli gali pasiekti mus telefono signalai, bet vyrukas, supratęs, kad atėjo paskutinioji, nusiuntė iš krentančio dangaus žinutę, kad ją myli, jeigu ką... Jeigu kartais... Taip, mirtų. Galimas daiktas, kad ji tą žinutę gavo tik tada, kai jam liko 10 metrų iki žemės...

Apie tai turi būti kuriami filmai. Su tokiomis liūdnomis pabaigomis kaip ir to vyruko gyvenimas. Kai lieka kažkur sudegintų dienų pelenai. Sūrūs, pilni geležies rūdžių ir nebeatpažįstami. Kartais, tokiomis valandomis atrodo, kad mes neiname niekur kitur, o tik į pelenus ir druską, neturėdami atsarginio parašiuto.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą