2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Knyga: Marina Cvetajeva "Į niekur laiškai" (Eilėraščiai)




Sveiki, knygų skaitytojai,

Pasauline poezija susidomėjau seniai, tačiau jai neskyriau itin didelio dėmesio, o didžiuliame verstinės prozos kontekste ji liko „užmesta“ už skaitymo horizonto su Rilkės pavarde. Žinoma, viena iš tų priežasčių, kodėl poezija taip ir lieka užkambaryje, yra tikriausiai tas faktas, kad ją nepaprastai sudėtinga išversti į mūsų kalbą ir pateikti taip, lyg būtų autentiška poeto sielos dalis, skambanti jo kūrybos kalba.

Jau seniai svajojau pasidomėti Marinos Cvetajevos poezija, kuri itin vertinama pasaulyje ir, žinoma, pačioje Rusijoje. Tiesą sakant, į biblioteką pėdinau pasiimti Emily Dickenson eilėraščio rinkinio, bet neradau, todėl netikėtai prisiminiau Marinos Cvetajevos pavardę ir griebiau jos rastą tomelį, kurį išvertė visiems daugiau ar mažiau žinoma Lietuvos poetė Ramutė Skučaitė. Deja, mes neturime daug Marinos Cvetajevos tekstų lietuviškai. Tiesą sakant, beveik neturime nieko ir dėka Ramutės Skučaitės, kuri kukliai atrinko nedaug, bet, reikia manyti, esmingus M. Cvetajevos eilėraščius, virtimo į lietuvių kalbą. Pirmasis leidimas Į niekur laiškai pasirodė 2008 metais, ją pristatė leidykla Kronta, o 2012 metais pasirodė kur kas labiau papildytas leidimas tuo pačiu pavadinimu, bet ją išleido leidykla Santara, jį aš ir skaičiau.

Rinkinyje pridėtas trumpas pačios vertėjos komentaras ir gana lakoniškas, bet esmingas profesorės Viktorijos Daujotytės komentaras apie Marinos Cvetajevos gyvenimą ir kūrybą. Kaip jau ir galite įspėti, Marina Cvetajeva (1892–1941) buvo žiauraus likimo stumdoma kūrėja, kuri, kaip neretai XX amžiaus rašytojams būdinga, savo gyvenimą baigė savižudybe. Tuo man greta stovi su neseniai skaitytais Virginia Woolf tekstais, bei šios rašytojos likimu. Ką gi, mane tikriausiai labai nustebino ir tai, kad Marina Cvetajeva pradėjo nepaprastai anksti kurti ir nesulaukusi nė 20 metų, jau buvo išleidusi eilėraščių rinkinį – pripažinta ir daug žadinti, tačiau atėję į Rusiją politiniai sambrūzdžiai Cvetajevai buvo nepalankūs, todėl teko daug keltis, netgi slapstytis, o jos tekstai buvo ignoruojami ir net uždrausti, tačiau ji rašė daug (šiuo metu Rusijoje jau priskaičiuojama per 16 tomų publikuotinų jos tekstų!), bet, anot V. Daujotytės, ji tikėjo, kad jos kūryba anksčiau ar vėliau bus išspausdinta. Daug netekčių – namai, vaikas, vyro sušaudymas, visa tai atsispindi jos eilėraščiuose, kurie man pasirodė skaudūs, kartais per skaudūs tokiai jaunai merginai.


Poetė Marina Cvetajeva.

Kitų eilėraščių nepajutau, nesuskambėjo, o gal aš pats neįsigilinau? Nežinau. Daug eilėraščių tiesiog praplaukdavo pro akis ir tiesiog jie neįstrigo, bet gal rusų kalboje jie skamba kur kas kitaip? Ramutė Skučaitė nesistengė versti pažodžiui, ji stengėsi perteikti Cvetajevos pasaulį, jos eilėraščių vidinį skambumą, kartais parinkdama net ne tuos žodžius, kuriuos reikalautų originalus eilėraštis (šiame leidime kairėje publikuojami rusiški eilėraščiai, o dešinėje – lietuviški). Štai, ką sako apie vertimą V. Daujotytė: eilėraščiai priklauso ne tik kalbai, jie kartu su kalba priklauso ir egzistencijai. Jei neįmanoma visai išversti kalbos, dar galima išlaikyti egzistencinės situacijos jutimą, jutimo tikrumą. Atrodo, kad kaip tik to siekiama Ramutės Skučaitės vertimais (p. 200). Net neabejoju, kad Skučaitė išvertė autentiškai ir gerai, tačiau, grįžtant prie pačių eilėraščių, galiu pasakyti, kad jie manyje nesuvirpėjo arba suvirpėjo per silpnai. Radau tikrai keletą širdį jaudinančių eilėraščių, tačiau dauguma jų emocionaliai abstraktūs, atspindintys M. Cvetajavos laikmečio tendencijas – caro valdymą, Maskvą, Rusiją, besikeičiančią politiką ir t. t., kurie ne visada mano buvo tinkamai suprasti.

Ir vis dėlto nesigailiu susipažinęs su Marina Cvetajeva. Bet koks rankos paspaudimas klasikiniams poetams yra sveikintinas. Paspaudžiau. Beveik ir patiko, tik gal ne man tie Cvetajevos eilėraščiai, jų raiška, polėkis, nors dėl genialumo – nesiginčiju. Pridedu, jeigu niekas nesupyks, keletą įsimintinų eilėraščių:

***
Mįslės – muzika... O trečiadienis
Kas mieliausia jums? – nesako.
Aš juk irgi nesakau.

Bet neklystu, bet neklystu –
Net prisiekt čia pat galėčiau! –
Ne tėvai ir ne žmona.

Bet neklystu, bet neklystu,
Kad kaip muzika ir mįslės,
Kaip Maskva, magnetas, medis,

Kaip migla – kaip smaragdas
Taip prasideda M.

– Marios, molis, mandarinai?

1919

***

                                      P. E.

Prikrito jau šalčiais pakvipusių lapų
Prie kapo karštų.
Klausykit, mielasis, klausykit iš kapo:
Vis tiek mes kartu.

Jums juokas! – Apsiaustą sidabrina mėnuo,
Pakilęs staiga.
Mes esam kart u, ir jūs esate mano,
Kai mano – ranka.

Ateisiu rytoj prie ligoninės durų
Kaip galint greičiau.
O jūs paprasčiausiai išvykęs prie jūrų,
Į ten, kur šilčiau.

Aš jus glamonėjau! Jums ateitį spėjau!
Man juokas ant kapo akmuo!
Mirtim patikėjai? Ar jūs neparėjot
Namo?

Tai kas, kad vainikai sudžiūvę, nubirę,
Sudie prie duobės jums tariau.
Ir jeigu kitiems iš tikrųjų jūs mirėt,
Aš irgi miriau.

Jūs matomas, jaučiamas – aš jus išgirsiu
Ne ten, kur liūdni kaspinai.
Ir aš jus visur visada prisiminsiu –
Visur – amžinai.

Žinau aš tokių pažadų netikrumą,
Jie dings visiškai.
–Laiškai į aklumą. –
Laiškai į kartumą. –
Į niekur laiškai.

1914

Angis išteisinta žvaigždės.
Dangus – niekšybei laisvę duoda.
O akmenį išteisins duona.
Komunos vėliava raudona
Kloakoms laisvę pažadės.
Kupras ištiesina – karstai,
O jau kuprotą kapą – rožė...

1918 



Radau trumpą reportažą apie Cvetajevą:




Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą