2014 m. gegužės 30 d., penktadienis

Meditacinio pobūdžio poezija Justino Marcinkevičiaus ir lietuvių literatūros kontekste








tako nėra
viskas yra takas
tai žino upė

Just. Marcinkevičius




Meditacinė poezija Justino Marcinkevičiaus ir lietuvių literatūros kontekste

                      Justino Marcinkevičiau kūrybą lietuvių literatūros kontekste labiau suvokiama kaip sąžinės balso liudijimas. Ji visada buvo atmiešta folkloriniu koloritu, kuris leido daugeliui poeto eilėraščių tapti skambiomis dainomis. Dažnas jo eilėraštis turi angažuoto agrarinio įvaizdžio, kuris per gamtos, žemdirbio simbolinę atributiką atveria gyvą sąžinę, dorovę, meilę, tikėjimą – fundamentaliąsias vertybes. Žvelgiant į visą poeto kūrybą, randame ne tik „marcinkevitietiškų“ eilių, bet ir meditatyvinių lyrikos kūrinių, kurie savo forma ir turiniu labai artimi rytų poezijai.

                      Toks meditatyvinio eilėraščio įsiskverbimas į lietuvių literatūrą XX a. nebuvo atsitiktinis, kadangi tai buvo dar vienas būdas išreikšti individualią ir tautos dvasinę būseną. Haiku – tai japonų lyrikos žanras, kuris buvo itin populiarus XX a., sakytume, gal net kiek komercinis, kadangi šis lakoniškas žanras buvo taikomas reklamoje, pvz. jį labai mėgo restoranai, užeigos, o mūsų poezijoje, ypatingai paskutiniais Sovietų sąjungos egzistavimo dešimtmečiais, savotiškas Ezopo kalbos pakaitalas. Justinas Marcinkevičius nesistengia tobulai laikytis rytų poezijos griežtos struktūrinės formulės. (Kaip žinia, haiku pirmąją eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją – septynios ir paskutinioji – penkios). 

J. Marcinkevičiui labiau už formą svarbus turinys, kuris turi savo atskirą vidinę loginę eilėraščio struktūrą. Tako nėra – tezė, išreikšta mintis, teiginys, o antroji eilėraščio frazė viskas yra takas tampa priešprieša, antiteze. Teiginių prieštaravimams – tai ryški filosofijos svarstymo forma, kai teiginiams ieškoma neišbaigtumo, paneigimo, provokacijos, o eilėraštyje tampanti efektyvia metaforiška, atverianti išgrynintas tiesas. Panašia forma vadovavosi sofistai, kurie daugelį savo svarstymų padarė beprasmiais daugžodžiavimais, tačiau sofistai vengė apibendrinimo, o J. Marcinkevičiaus haiku prasmių priešprieša toli gražu nėra sofistinė, juolab kad trečioji eilutė tampa sinteze, apibendrinančioji mintis tai žino upė. Tako ir upės įvaizdžiai taip pat nėra atsitiktiniai, tai seni archetipiniai įvaizdžiai turintys tarpusavyje panašumų ir skirtybių. Upė – vingri, gyvybinga jėga, pati sau susikurianti vagą, kelią, taką, ši kelia nulemia geografinė padėti, dirvožemis, bet iš esmės takas buvo atsitiktinis, o kai kada pasirenkamas – jų prasmė nevienareikšmiška. Labiau paplitęs simbolis yra kelias, kuris įvairiose kultūrose reiškia gyvenimą, tikslo siekimą, pašaukimą, bet labiausiai apie kelią tikriausiai kalba Biblija, iš kurios atėjo nemaža dalis archetipinių simbolių.



Lyrinis subjektas eilėraštyje atrodo „neregimas“, kadangi jausmas, nuotaika nėra įvardyti žodžiais, o daiktinė, faktinė lyrika išreikšta per metaforas, simbolius, schemišką tarpusavyje derinimą yra tik suvokiami paties skaitytojo. Homofoninis, vienbalsis kalbėjimas suteikia  apskritai rytų poezijai būdingo skvarbaus suvokimo, kurį būtų galima pavadinti dzenbudistiniu–budistiniu, persmelktu rytų religijos paveiktos mąstymo ir pasaulio suvokimo formos – rytų religijoms, kaip ir krikščioniškos kultūros atstovams, nesvetimi upės ir kelio įvaizdžiai. Toks J. Marcinkevičiaus eilėraštis sunkiai deklamuojamas kaip turtingos kalbos pavyzdys, nes jis veikiau primena sentenciją, epitafiją ar kitus trumpuosius lyrikos žanrus, kur svarbu vienos minties išgryninimas, atsisakant nereikalingo jausmingumo ar aplinkybių sodriais būdvardžiais, prieveiksmiais ir kitomis kalbos dalimis, paliekant veiksmažodį ir daiktavardį – bet kurios pasaulio kalbos pagrindą. Eilėraščio intonacija dėl minimalistinės leksikos atrodo šiek tiek besvorė, lengva, gal net iš pirmo žvilgsnio primityvi, anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės, poetinės maksimos skamba kaip atodūsiai. Šitokį lengvą vidinį atodūsį galime pajausti ir šiame haiku, jis būdingas daugeliui tradicinių Marcinkevičiaus eilėraščių pabaigose. 

Už atsidūsėjimo intonacijos veriasi platus prasmių klodas, o interpretacijų galimybės beribės. Šitoks eilėraštis turi daugybę individualių raktų, kuriuos suteikia neribotas prasmių laukas. Tako ir upės įvaizdžius galima keisti žmogiškosiomis vertybėmis, kuriais galima nusakyti tokiais abstrakčiaisiais daiktavardžiais kaip meilė, tikėjimas, ištikimybė, mirtis, gyvenimas, pvz. mirties nėra / viskas yra mirtis / tai žino gyvenimas. Justinas Marcinkevičius vis dėlto renkasi konkrečiuosius daiktavardžius, archetipinius simbolius jūra, laukas, miškas, akmuo, kurie iš esmės dominuoja jo kūryboje, ir taip savo eilėraštį metaforizuoja, išplėsdamas kūrinio meninę vertę.  



Meditacinio pobūdžio lyrika nėra naujiena ne tik Justino Marcinkevičiaus kūryboje, tiesą sakant, tokią lyriką išbandė daugelis garsiausių Lietuvos poetų. Marcinkevičiaus gyvenimo filosofijos šiam haiku be jokios abejonės priskirčiau daugelio per „Kukučio balades“ užmirštą meditatyvinę Marcelijaus Martinaičio lyrikos pusę. Man asmeniškai teko klausytis, kaip šviesaus atminimo M. Martinaitis pristatė savo puikią knygą „Mes gyvenome“, o susirinkusi studentijos dalis užgniaužusi kvapą klausėsi:
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.

MARTINAITIS M. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.

Daug filosofinių apmąstymų apskritai visoje M. Martinaičio kūryboje, pvz. teko nemažai jos užčiuopti skaitytame rinkinyje Gailile Raso, kuriame puikiai pinasi J. Marcinkevičiui taip pat būdingi folkloriniai įvaizdžiai ir rytų filosofijos motyvai. Lygiai panašaus turinio, tik ne haiku, bet kažkokio rytų filosofijos turinčių formų ir turinio tekstai pasirodė Alfonso Andriuškevičiaus 2010 metais pasirodžiusiame puikiame leidinyje Vėlyvieji tekstai:

Visatoje lyja, ir niekas neklausia kodėl.
Lietus šitai statmenas, šit įžambus; čia stambėja, o čia susmulkėja;
jisai bado šviesą, vėl tamsą, vėl šviesą; drumstėja, vaiskėja;
vaikėja, paskui vyriškėja ir vėlei vaikėja... Bet niekas neklausia kodėl.
Visatoje lyja ir lyja; ir lis; ir visatoj nėra suvokėjo.

ANDRIUŠKEVIČIUS A. Vėlyvieji tekstai. – Vilnius, Apostrofa, 2010.

Štai šiame eilėraštyje A. Andriuškevičius išeina iš intymumą keliančio tako, upės motyvų ir persikelia į kosminę erdvę, kurioje žmogus tampa dar mažesnis, tačiau filosofijos dirginamas nervas toks jautrus, kad, net suvokus eilėraščio prasmę, sukelia tuštumos, menkumo, beprasmybės, nepažinumo baimes ir skausmus, nors iš esmės niekas leksikos atžvilgiu destruktyvaus nevartojama.



Meditacinę lyriką kūrė ir žymioji Jurga Ivanauskaitė, kuri išleido iš piligriminių kelionių atsivežtus tekstus,  juos pasinaudojusi slapyvardžiu publikavo dokumentinėje trilogijoje „Tibeto mandala“, o vėliau, paskatinta poetės Dovilės Zelčiūtės, išleido rinkinį „Šokis dykumoje“. Šiame rinkinyje veriasi kur kas intymesnė, individualesnė ir mažiau raktų turinti poezija nei J. Marcinkevičiaus Tako nėra eilėraštyje, tačiau ji ne ką mažiau įdomi:

Žeme praskrenda drugio šešėlis
Ir sudrebina visatą
Į staiga atsivėrusią Tuštumą
Grįžtu kaip į motinos įsčias

IVANAUSKAITĖ J. Šokis dykumoje. – Vilnius, Tyto Alba, 2004.

Įdomu, kad ir ciniku laikomam Sigitui Parulskiui nėra svetima meditatyvinė poezija. Štai eilėraštyje Šaltas, giedras, užsnigtas vakaro kelias lietuvių literatūros korifėjus naudoja veidrodžio mechanizmą, kurio dėka apverčia vaizdus aukštyn kojomis, sukurdamas tiek filosofinę atmosferą, tiek rytų poezijai būdingo lakoniškumo:

Rupus dangaus žvirgždas
Žvaigždės po kojų girgžda

PARULSKIS S. Marmurinis šuo. – Vilnius: Baltos lankos, 2004.

                            S. Parulskis taip pat yra kūręs ir haiku rengtame projekte „Hauku Vilniui“, kuriame dalyvavo devynios galybės garsių rašytojų ir kultūros bei visuomenės veikėjų, kurie domėjosi ir kūrė šį egzotišką žanrą – tuo tarpu ir aš pats. Taip pat meditacinio pobūdžio eilėraščių kūrė ir Vytautas P. Bložė, Vincas Mykolaitis–Putinas, Antanas Venclova, Dovilė Zelčiūtė ir daugybė šiuolaikinių poetų turi tokių eilėraščių savo rašomojo stalo stalčiuose. Į mano rankas visai neseniai pateko Aido Marčėno eilėraščių rinktinė Ištrupėjusios r dvės, kurias be jokios abejonės taip pat priskirčiau prie meditavysios poezijos.
                                         mirę radijai
                                         klausosi mūsų žinių
                                         naktį žvaigždėtą –

                                         galaktikos pakrašty,
                                         Zervynose, cykumoj

MARČĖNAS A. Trupančios erdvės. –  Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Matome, kad A. Marčėnas taip pat neatsisako kosminės erdvės, tačiau paskaitinėjus rinkinį jaučiamas ryškus žaidybinis elementas su eilėraščių tiek vidinėmis, tiek grafinėmis, tiek leksinėmis struktūromis. Iš šio mažo eilėraščio matome, kad poetas nesibaimina kurti „lietuvišką makaronizmą“ samplaikomis suvesdamas bendrinės kalbos žodžius su tarmės leksikonu. Apskritai šis rinkinys vizualiai atrodo kiek chaotiškas, tačiau jis turi sistemą, išlaiko vidinę kūrinių darną, tačiau griauna, eksperimentuoja su eilėraščių vizualumu ir per tai sukuria destruktyvumo ir kūrybos harmoningą koreliaciją.

Rytų poezija pamažu verčiama į lietuvių kalbą, nors ją sunku pertransformuoti į mūsų kalbą su visomis išlaikytomis griežtomis struktūromis, tačiau ir mes patys nesibaiminame imdami rytų poezijos formas su jomis žaisti, griauti, sukurti savas versijas – juk ir J. Marcinkevičius nesilaiko haiku (5, 7, 5) taisyklės, tačiau eilėraščio prasmė, jausenos, išgyvenimai nuo to nemažėja ir nemažėja. Tokia poezija vis nepameta tako,  savo aktualumo ir vis kaip vingri upė išsigriaužia savo vagą mūsų literatūros dirvonuose.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą