Knyga: Virginia Woolf "Savas kambarys"

Sveiki,

Perskaičius jau trečiąją Virginijos Woolf knygą Savas kambarys suėmė didžiulis graudulys, kad beliko tik jos nepaliesta knyga Į švyturį (1927), o kitos knygos neišverstos į lietuvių kalbą. Kodėl? Dabar Baltų lankų leidykla, kuri leidžia puikią XX a. literatūros klasiką serijoje Rinktinė proza lyg ir galėtų atsigręžti į šios įtakingos autorės ir asmenybės literatūrą ir paskatinti vertėjus griebtis šios autorės neišverstų kūrinių – romanai Bangos (1931), Metai (1937), Naktis ir diena (1919) ir t. t.; kiti eseistiniai leidiniai.

Paskutinį pusmetį susigyvenau su Virginija Woolf ir jos romanais Orlandas (1928) bei Ponia Delovėj (1925). Ypač Orlandas, kurio vaizdiniai, transformacija vienaip ar kitaip sugrįžta į mano mintis ir leidžia prisiminti bei gėrėtis magiško realizmo išgyvenimais. Orlande Virginija Woolf daug kalba apie lytiškumą bei apie laikmečio sandūras, kaip lytis daro įtaką kūrybai. Iš esmės šis kertinis akmuo persikelia ir į esė rinkinį Savas kambarys, kurio tekstas buvo skirtas konferencijoms apie Virginijos Woolf laikų moterų literatūrą. Aišku, šiuo metu mums nė kalbų nekyla, kad autorės pranašystės tekste išsipildė – moterys ne tik gavo balso teisę, bet jos tiesiog kaip amazonės užkariavo literatūrą ir nebejaučia, bent jau man taip atrodo, antrarūšiškumo literatūros forumuose.

 Rašytoja Virginia Woolf

Aišku, apie lietuvių literatūrą, kai pirmasis dešimtmetis po Nepriklausomybės atkūrimo ir Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus drebino literatūros vandenis, manau, taip pat nusėdo. Lietuvių autorės nebebijo nei erotikos, nei mazochizmo, nei sentimentalumo, nei dar kažkokių prietarų – jos tiesiog įgyvendino Virginijos Woolf Savo kambario pasamprotavimus, pranašystes.

Savas kambarys yra įdomus dviejų klodų kūrinys, kuris leidžia istoriškai studijuoti grynąją literatūros raidą, o kartu tyrinėti lyčių, žmogaus teisių sankirtas. Virginiją Woolf nepaprastai vertino feministės, nes ji tuomet buvo viena garsiausių savo metų literačių, kuri iš esmės pakeitė požiūrį į moterų literatūrą, prisidėjo prie lygių teisių tarp moterų ir vyrų raidos. Esė struktūra gana akivaizdžiai rėminė, tačiau V. Woolf pavyko išvengti moralizavimo, sausos didaktikos, šabloniškumo, formalumo, o retsykiais tekste „prasimuša“ netgi savikritikos aidai. 

Savas kambarys prasideda pačios V. Woolf pasivaikščiojimais po aukštosios mokslo įstaigą ir savo pačios įspūdžiais susidūrimais su akademikais, bibliotekininkais iš esmės iliustruoja moterų socialinį menkumą, moterų lavinimo kritiką. Vėliau atsiranda Šekspyras, kuris tampa ne tik kaip anglų ir pasaulio literatūros pamatas, bet kaip ir Savo kambario struktūros dalis, nes Šekspyru autorė įrėminą visą moterų literatūros studiją. Ji kalba apie Šekspyro sesers galimybės Elžbietos laikais (iš esmės tai labai siejasi su Orlandu) ir baigia savo pranešimą taip pat apie Šekspyro sesers galimybes šiandien. V. Woolf diachroniškai dėlioja moterų sąlygas ir jos socialinį statusą: Grožinėje literatūroje ji valdė karalių ir užkariautojų likimus, o iš tikrųjų – tapdavo verge kiekvieno vaikėzo, kurio tėvai prievarta užmaudavo žiedą jai ant piršto. Knygose jos lūpos taria poetiškiausius žodžius, išsako tauriausias mintis; o iš tikrųjų ji vos tepaskaitė, vargiai mokėjo rašyti ir buvo savo vyro nuosavybė (p. 44). Iš esmės V. Woolf taiko į dešimtuką apmąstydama moters realią padėtį ir jos portretus literatūroje – neatitikimas yra šių dviejų realijų yra milžiniškas.

Autorė daug svarsto, kodėl vyrų literatūra tokia vientisa, įspūdinga, o moterų sutrūkinėjusi, čia ji remiasi daugiausiai XVIII a. moterų klasikių pavyzdžiais – Jane Austen ir seserimis Charlotte ir Emily Bronte. Taip pat nesunku nuspėti, kuriomis autorėmis V. Woolf žavisi labiau. Aišku, ji apmąsto moters visuomeninę padėtį – ji neturi sąlygų ne tik lavintis, bet ji privalo dar ir auginti vieną po kitą gimstančius vaikus. O ką jau kalbėti apie savo pajamas ir privatumą. V. Woolf ieško ne tik skirtybių, bet ir bando surasti panašumų, kurie vienytų vyrus ir moteris ne tik socialiai, bet ir kūrybiškai. Ji prabyla apie kūrėjų androginiškumą (t. y. moteriškumų ir vyriškumų savybių turėjimą), kuris yra svarbus kūrybai, nes kitaip mes nebūtume ne tik Šekspyro, bet ir didžiosios iki XX a. sukauptos literatūros klasikos – šie kūrėjai turėjo atskleisti moters pasaulį kūriniuose, nes rašančių moterų paprasčiausiai tuo metu beveik nebuvo. Androginiškas žmogus yra jautresnis ir pastabesnis, sugeba geriau perteikti jausmus, o jo siela iš prigimties yra kūrybinga, įkaitusi iki baltumo ir vientisa (p. 95).

Taigi, ko ta Virginija Woolf Savame kambaryje rėkauja? Ko jai reikia? Ji išskiria du būtiniausius dalykus moteriai rašytojai, kurie suteiktų peno geros ir kokybiškos literatūros atsiradimui moterų rašytojų forume. Šie du komponentai yra 500 svarų per metus renta, o tai reiškia, kad moteris turi turėti laiko kūrybai, apmąstymams ir pasaulio pažinimui, nes moterų darbas tais laikais buvo labai pigiai vertinamas ir kad turėtų savų pajamų, ji turėjo nuversti kalnus: Mums teko pagimdyti ir ligi kokių šešerių ar septynerių metų maitinti, prausti ir mokyti visus tuos tūkstantį šešis šimtus dvidešimt tris milijonus žmogiškų būtybių, kurios, kaip teigia statistika, šiuo metu gyvena pasaulyje. O tam reikia laiko, net jeigu kas nors ir padeda (p. 108). Antras komponentas įvardijamas kaip savas kambarys t. y. paties kūrinio pavadinimu, kuris turi šiokią tokią simbolinę reikšmę – tai moters privati erdvė, kurioje ji gali užsidaryti ir kurti, nes anais laikais moteris buvo „saloninė“, „svetaininė“ ir praktiškai beveik niekur negalėdavo būti viena, - o jūs pabandykite kurti, kai aplinkui zuja žmonės. Aišku, Jane Austen galėjo, bet slėpėsi, Emily Brontė būdama pastoriaus žmona vėlgi turėjo savų rūpesčių. Savas kambarys apžvelgia moterų literatūrą ir išskiria esmines priežastis, kodėl moters kūryba tokia trapi, kritiška ir subliuškusi, bet kartu ji skatina kuriant negalvoti apie savo lytį, nes tai gali tapti kūrybos kliūtimi ir iš esmės sunaikinti kūrėjus.

Įdomūs pasamprotavimai, įdomi autorės refleksija, to metų intelektualus ir retsykiais ironiškas, nepataikaujantis bei nemanieringas žvilgsnis leidžia šį tą įdomaus pamąstyti ne tik apie literatūros raidą, bet ir apie pačios V. Woolf asmenybę – ji buvo ne tik nervinių priepuolių votis, bet ir drąsi, intelektuali bei išsilavinusi moteris, kurių šiandien turime šimtus. O kodėl turime? Dėl to, kad tokios kaip Virginia Woolf ėmėsi iniciatyvos gyventi taip, kaip norisi gyventi moteriai – laisvai, neįsipareigojant prietarams ir kūrybiškai.

Jūsų Maištinga Siela