2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Pusryčiai žydinčio balandžio pabaigoje


Sveiki,

Vakarykštės dienos grožis. Norisi kartoti ir atsikartoti, bet yra dar geriau – galima gyventi įdomiau, nesikartoti. Dabar prie kavos puodelio esu patenkintas būtimi. Absoliuti akimirka.

Vakarykščiai atsiminimai nuo jūros, pasivaikščiojimas po pušyną, sveikatingumo takas, vakare regėtas neprastas filmas, kurio geidei pusmetį, Hemingvėjaus ir Prusto tekstai prieš užmiegant...

Ir vėlei. Ankstyvas rytas. Daina. Pasiutęs žydėjimas  už lango, jokio trečio pasaulinio karo. Bent jau kol kas. Dienos darbai prieš akyje. Yra tikslas. Yra kava. Yra pozityvumas. Yra fotografija iš vakarykštės dienos ir aš neapvogtas nei laiko, nei Dievo – priešingai, esu apdovanotas kiekvieną akimirką, esu apdovanotas, kad galiu džiaugtis čia ir dabar. Bent retkarčiais. Rodos, nereikia daugiau...

Rytinė joga ir išlaisvinu kūną. Skutimosi putos vietoj grietinėlės ant dygstančių šerių. Palaistyta sočiai gėlė ant palangės. Katės ir šuns nėra. Bet tai nėra blogai.

Ir aš atsakau į pagrindinį Albert Camus Sizifo mite užduotą klausimą, kada žmogus nusprendžia, kad jis yra vertas gyvenimo ir gyvenimas vertas manęs. Dabar. Vertas. Šią akimirką. Pusryčių akimirką, kai gurkštelėjęs kavos prisimenu, kaip gera gyventi.

Ir Jums fotografija nuo jūros su pusryčių muzika, erotiška, tačiau vis tiek. Gera. Ir Verta.


Jūsų Maištinga Siela
 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą