2014 m. kovo 21 d., penktadienis

Knyga: Virginia Woolf "Ponia Delovėj"





Sveiki,

Ir vėl grįžtu prie Virginia Woolf kūrybos. Pernai perskaitęs jos puikų romaną „Orlandas“, šiemet akimis supleškinau jos bene garsiausią romaną „Ponia Delovėj“, kuri lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1994 metais ir ją išleido leidykla „Vaga“. 2008 metais „Alma littera“ gana skoningu viršeliu, kas paskutiniu metu šiai leidyklai nebūdinga, perleido pataisytą „Ponios Delovėj“ variantą.

Apie pačią Virginia Woolf sukurta daugybę legendų, o jos asmenybė tampa tikru kultu ne tik literatūroje, bet ir už jos ribų, pvz. kine – kone ant knygos viršelių prie jos romanų anotacijų šabloniškai priduriamas pasakymas apie filmą „Valandos“ bei Nicole Kidman išplėštą „Oskarą“ už pačios V. Woolf vaidmenį. Daugiau apie pačią Virginia Woolf jau galime paskaityti neseniai lietuvių kalboje leidyklos „Gimtojo žodžio“ išleistoje knygoje „Vanesa ir Virdžinija“ apie V. Woolf sesers konkurenciją ir jos įtaką asmenybei. Esu susidomėjęs ta knyga, gal kada paklius į rankas...

Na, o „Ponia Delovėj“ – tai naujo tipo romanas, kuris pasirodė 1925 metais ir iškart tapo įtakingas visai pasaulinės literatūros raidai. Romanas nevienalytis, veiksmo jame gana maža ir jis vyksta tik vieną dieną Londone, tačiau per nereikšmingus įvykius, kasdieninius gyvenimiškus ritualus atsiskleidžia personažų nepaprastai sudėtinga gelmė, kurią pavadinčiau „depresine“, ir kurią iškart siečiau su Virginia Woolf asmenybės kultu. Pati rašytoja išgyveno didelę depresiją, ne visada buvo stabilios psichinės būklės, o ir savo gyvenimą, kaip žinia, baigė savižudybe. Apie savižudybę, gyvenimo prasmės paieškas „Ponioje Delovėj“ ryškiai aidi – vienas iš personažų nusižudo, o ponia Delovėj, kuri rengia tuštybių muge kvepiantį pobūvį taip pat apmąsto savo būtį, kuri toli gražu neturi optimistinio užtaiso, priešingai – vaizduoja trupantį ir byrantį pasaulį, išniekintus ir ne taip susiklosčiusius gyvenimus, o tai suvokiant romano herojams tenka šypsotis aplinkiniams. Apskritai visas romanas tarsi skamba penkiasdešimtmetį perkopusių, dar veiklių, tačiau praradusių svajones žmonių pamąstymais ir jausenomis. Tos jausenos gana dviprasmiškos – jos gana apmaudžios, daug grįžimo į praeitį, gailesčio, savigraužos, bet kartu, lyginant su jaunesne personažų karta, jausmų atžvilgiu personažai jaučiasi kur kas pranašesni, nes, kaip teigia Piteris Volšas, vienas iš knygos personažų, patirtis nesunaikina jausmų.

Knyga „Ponia Delovėj“ pilna apmąstymų apie senėjimą, apie brandą ir apie tai, kiek beprasmių dalykų yra mūsų gyvenime. Pati V. Woolf priklausė turtingųjų luomui, todėl ir knyga labiau pasakoja apie turtinguosius, kurie gyvena tuštybių mugės siautulyje ir iš esmės gailisi blogais sprendimais. Tai vėlgi rodo, kad V. Woolf laikais, iš esmės ir ponios Delovėj, visuomenės kanonų, moterų teisių laužymą, tai seksualinio laisvėjimo ir moterų teisių grąžinimo laikas, todėl personažų, veikėjų vidiniuose monologuose aidi tų „ledo laužymo“ atgarsiai, kur susigrumia Viktorijos laikų griežtų vertybių ir sustabarėjusių madų ledkalnis su besikeičiančio pasaulio, naujosios kartos atėjimu, kurie žada revoliuciją ir naują požiūrį į pasaulį. 

Ir visgi knygoje mane labiausiai žavėjo V. Woolf stilius, gebėjimas vidiniais monologais užvirinti psichologinį veikėjų vandenyną, atskleisti ką vienas ar kitas personažas galvoja, koks dviveidiškas yra gyvenimas sluoksniuose ir šeimoje. Užfiksuotas nelaimingumas, saviapgaulės pavojingas minų laukas, kuriais yra priversti vaikščioti romano veikėjai. Smagu, kad V. Woolf pernelyg neromantizuoja, jos stilius skvarbus, turintis lyrinių niuansų, tačiau jie nesureikšminti, saikingi ir derantys, o pati romano visuma pasirodė neištęsta, logiškai motyvuota. Nežinau, kaip būčiau jį skaitęs, jei nežinočiau, kad tai V. Woolf romanas, o dabar skaitymą labai smagino tai, kad įsivaizdavau kiekvieną eilutę, su kokia inercija, emocijomis vedžiojo pati V. Woolf, kaip ji sėdi krėsle, kaip atsigeria arbatos ar užsirūko cigarą tarp plunksnakočio vedžiojamų pastraipų. Visgi V. Woolf kultizmas labai padėjo pajusti ir Londoną, ir jos laikmečio dvasią, atvėrė jos kūrybos platų skonio spektrą.

„Ūmai pajusdavai veriantis paslaptį, užplūstant tartum raudonį, kurį stengiesi sulaikyti, tačiau jam veržiantis paklūsti tai ekspansijai, puoli į tolimiausią kraštą ir ten virpi, jauti, kaip pasaulis artėja, pritvinkęs kažin kokios pribloškiančios prasmės, ekstazės, kuri suplėšo plonytį apvalkalą, ištrykšta, išsilieja ant žaizdų bei įtrūkimų ir atneša ypatingą palengvėjimą. Tąją akimirką protas nušvinta – degtuko liepsnelė, plevenanti kroko žiede, – vidinė, paslėpta prasmė – beveik jau išsakyta (p. 39).“

Norėtųsi kažką pasakyti ir apie romano vertimą. Iš anglų kalbos tekstą išvertė Violeta Tauragienė. Taip, tai ta pati, kuri ką tik gavo metų vertėjos titulą už knygas J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“ ir W. Faulkner „Jeruzale, jeigu tave pamirščiau“. „Ponios Delovėj“ 1994 metais išėjusį vertimą vertėja vadina brokuotu ir tikina, kad ji trokšta, kad šis vertimas dingtų iš knygų lentynos, o pakartotinu ir pataisytu „Ponios Delovėj“ variantu ji taip pat nėra patenkinta ir vadina jį „perrašinėjimu“. Nežinau, kaip kitiems, bet man antrasis leidimas buvo ypatingai gerai išverstas. Tekstas skambėjo, išnašose paaiškinta daug kultūrologinių niuansų, ypatingai Londono gatvės, todėl susimąsčiau, kokie kiti turėtų būti Tauragienės vertimai, jeigu šis tekstas jos pačios vertinamas prastai? Mano sąrašuose jau atsidūrė J. M. Coetzee kūryba, todėl bus progos sulyginti su „Ponia Delovėj“.

O šiaip knyga, kad ir gera, bet prie jos ne kiekvienas prieis, ji subtili, į ją reikia žiūrėti per diachroninę distanciją, su istoriniu ir asmens kulto prieskoniais, nes kitaip nūdienos literatūros baruose ji gali nesuskambėti ir netgi pasirodyti pernelyg snobiška, tačiau džiaugiuosi, kad galėjau pasitelkti daug dalykų ir tikrai įdomiai, ir teigiamai išgyventi „Ponią Delovėj“.



Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą