Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela