Sveiki,
"Šiame veidrodiniame uostamiestyje, kur krantinės kranai laiko virš lagūnos sunkius debesis, tokiame viename aptvare yra gyvas granitinis triušis. Visai kaip Alisoje iš stebuklų šalies, tik šis triušis granitinis, gražiai nušlifuotas ir beveik kaip naminio triušio dydžio - tokį noris visada pavogti ir parsinešti. Jis visada žiūri į dangų ir visai nesvarbu, ar sninga, ar lyja, ar saulė blizginasi. Mėgstu šį triušį. Jis vienintelis, mano akimis, KOL KAS nebijo uosto veidrodžio. Pagalvojau, kad šis triušis niekada neturės mažyčio savo "triušio kapo", kuriame galėtų atsigulti ir pailsėti nuo žiūrėjimo. Pamanykit, tik mažyčio triušio kapelio, į kurį norėtųsi sugrįžti, bet niekada negalės..." Iš mano asmeninių uostamiestinių dienoraščių, žiūrint į miniatiūrinį skulptūrėlių parkelį pro I. Simonaitytės bibliotekos langus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą