Sveiki,
Vakar pro šešto aukšto
daugiabutį stebėjau uostamiesčio iškeltus kranus ir žiūrėjau, kaip sunkūs
debesys užklojo giedrumą. Kaip po truputį įsijungė miesto lempos, švyturiai,
reklaminės iškabos ir ilgai negalėjau užmigti. Kamavausi. Kaip visada kapsčiausi
praeityje ir neigiau dabartį, o ateities iš vis nenorėjau pripažinti ir slėpiausi
giliai kažkur už veidrodžio, kitapus minčių ir proto.
Kada gyvenimas yra
vertas žmogaus man klausimų šia tema nebekyla. Regis, šis Alberto Camus
iškeltas klausimas manęs nebegąsdina, aš jį suvirškinau ir apverčiau aukštyn kojom
– kada tu vertas, žmogau, gyvenimo?
Jutau, kaip bežiūrint į
tas šviesas nutolau nuo šio miesto, žmonių ir viskas, kas mus jungia. Jie verti
– aš nelabai. O gal iš vis nieko nevertas? Į mane pamažu ėmė tikšti keisti
cianido lašai ir graužti diafragmą, o gal labiau, metafizikai išsireiškus,
sąžinės būgną? Nežinau. Būna akimirkų, kada nieko nebežinai, esi pasiruošęs
stoti pečiais ir ginti viską, ką pamažu sukuri, bet užtenka mikrosekundės
viskam palūžti ir subliukšti, todėl atsisuki atgal ir viską, ką kaupi pamažu
imi naikinti, o naikindamas džiaugtis, kad niekada prie to nebegrįši, nebegrįši
prie tikslų ir svajonių. Bet ateina kitas rytas, uostamiesčio šviesos dingsta,
ateina vaivorykštė ir saulė. Šiandien jas abi regėjau. Ir tada sunkiai sukandi
dantis į krumplius ir galvoji, kad vėl reikia grįžti prie to, kas naikinta ir
taip karštligiškai griauta bei pradėti iš naujo. Nepakenčiu šios klaikios
būsenos. Kodėl žmonės yra kaip emocijų ir įsitikinimų švytuoklės? Kaip sustoti?
Atsakymo iki šiol dar neturiu, nes valios ir pastangos taip greitai išsenka,
kad lieka tik apmaudas, kuris retsykiais perauga į pyktį. Pykti ant savęs už
silpnumą ir nesivaldymą.
Taip kartais gali būti.
Šviesi tamsa ir tamsi šviesa.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą