2013 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Šios dienos daina: Vytautas Kernagis "Baladė apie Severiutę" (žd. Marcelijus Martinaitis "Severiutės rauda")


Vytautas Kernagis 


Marcelijus Martinaitis

Sveiki visi,

Šios dienos dainos rubrikoje nusprendžiau pagerbti a.a. poetą Marcelijų Martinaitį, kuris visai neseniai išėjo iš mūsų pasaulio. Gera prisiminti, kad studijų laikais man teko jį dar pamatyti gyvą – prieš kelis metus. Tąkart jis skaitė savo naujus eilėraščius, o auditorija buvo perpildyta. Man jau tada jis atrodė šiek tiek pavargęs nuo Kukučių Baladžių ir norėjo perteikti, kad jis yra parašęs šį bei tą daugiau, nei Kukutį. Šiaip šiltas ir geras žmogus, dvelkė mąslumu ir ramybe.

Šiandien besisukdamas virtuvėje išgirdau per LRT radiją dainą „Baladę pagal Severiutę“, kuri skambėjo nepaprastai dainuojamosios poezijos rėmuose. Tiesa, ją atliko man nežinoma moteris, surasti jau nebepavyko, kas ją dainavo, tačiau radau a.a. Vytauto Kernagio versiją, kuris labai daug Martinaičių tekstų įdainavo. Tad siūlau pasiklausyti. Mane palietė Martinaičio teksto prasmių gelmė ir paprastumas nepaprastume. Ir iš ties, tegu būna skirta jam.




Marcelijus Martinaitis
SEVERIUTĖS RAUDA


Severiutė esu nuo Užpalių, kur gelžkelis suka į pietus,
kur bėgiais ėjau aš basa,
kaip nėščia iš namų išvarytą skalbėja...
Lyg paskutinei –
prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
už nugaros, man negirdint,
kalbėjot,
kalbėjot,
kalbėjot...

Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius,
pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį.
Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų
nekaltinu:
lyg per peilius –
ėjau aš per gruodą,
bridau kaimo molį...

Toli gyvenau aš nuo jūsų,
toli nuo Užpalių –
už mylių.
naktim apie mažą baltgalvį vaikelį
šnekėdavau su žole.
Man grojo armonika mažas kupriukas,
ką užpernai mirė.
Jis sakė:
mane alučiu aprėdysiąs,
apausiąs mane dalgele...

Dieve tu mano,
aš net nemačiau, kad pasenom –
kaip didelis apšviestas miestas
traukinys šitą naktį praėjo...
O aš gi –
verkiu kaip piemenė,
kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia
kuprota audėja.

Šitiek metų praėjo,
ir vėlu jau paguosti:
jums piemenės reikėjo,
meilužės,
guodėjos basos.
Ką iš manęs jūs padarėt, -
važiuoti,
bagoti,
batuoti –
aš juk tiktai Severiutė,
aš trečiojo, nebylio brolio sesuo.



Jūsų Maištinga Siela
 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą