2013 m. sausio 30 d., trečiadienis

Ką aš darau, kad nenuvažiuotų stogas?



Sveiki,

Šiandien gavau labai įdomų klausimą: sako, ką tu darai, kad tau niekada nenuvažiuoja stogas nuo vienumos? Kaip aš išgyvenu be žmonių, vienatvėje? Ir susimąsčiau, kas iš tikrųjų man dar leidžia laikytis, kad stogas nenuvažiuotų net pačiomis juodžiausiomis, pačiomis šalčiausiomis dienomis, kai jautiesi kaip nusviesta vudų lėlė į kosmosą? Plūduriuoju, bet neskęstu – toks amžinas jausmas. Taip, plūduriuoju, bet neskęstu.

Atsakyti jam negaliu. Tik pamenu, kad tikrai norėjau mirti, tos mintys buvo tokios juodos kaip kokios durpės, sumišusios su juodžemiais, kai amžinai plūduriuoji kosmose ir iš visų jėgų inertiškai bandai pajudėti, bet negali, lyg gulėtum įlaidotas gyvas į plieninius tramdomuosius. Galvojau, kad sprogsiu, susinaikinsiu, ištikšiu kaip atominė bomba, dardėsiu nuo Everesto, o žarnos taškysis į šalis ir skaudės, skaudės, skaudės, kol viskas suskaudėsiu, sudūlėsiu ir iš manęs niekas neliks. Ničnieko. Klydau.

Ir štai. Nebegalvoju nei apie mirtį, nei apie susinaikinimą – beprasmiška, ir ne dėl to, kad kažkas būtų išspręsta ar susitaikyta. Tiesiog esu. Sklendžiu toliau ir galvoju, kad jau nuo mano galvos nučiuožė daugybė stogų, o aš vis dar tramdomuosiuose, vis dar kosmose, plaukioju ir bandau grožėtis, o kai grožėtis nebegaliu, tada padeda fantazija. Įsivaizduoju, jog esu Tibeto vienuolis, kuris ilgam užsidarė medituoti oloje nuo viso šio baisaus pasaulio, kur būtinai turi kažkuo būti, arba dar geriau – esu į negyvenamą salą išplukdytas Robinzonas, kuris atsikelia tik su mintimi, kaip išgyventi šią dieną, kaip ją pratęsti iki kol sumerks akis, negalvojant apie ateitį, negalvojant, kad viskas subliuško, sudegė, sunaikinta ištisa Atlantida, iliuzijų, vilčių, meilės kartos. Ir nežinau. Tikrai nežinau, kodėl jaučiuosi kasdien kaip Robinzonas, kuris ima akmenį, tašo rastus ir tik stengiasi nepasiduoti dėl šios dienos, iš visų jėgų tik dėl šiandienos, dėl dar vienos valandos, dar vienos popietės... Bandau atrasti Dievą, bet jis pasitraukęs ir labai tolimas. Dar lieka kūryba. Skaudi, skurdi, liūdna, bet vis tiek kūryba. Keista, vėl prisiminiau Jurgą, dar keisčiau, kad mudviejų žodžiai apie ištvermę sutampa. Dievo artumo geidulys ir kūryba. 

Tai tarsi išėjimas iš savęs – skaudus iliuzijų atsikratymas, kai niekas už jų nebelieka, tik pilki, nudryžę horizontai, horizontai, horizontai, horizontai... Rodos, sprogsi, kad juos visus pasiektum, bet žinai, kad sprogti negali, tada užsimerki ir parbėgi mintimis į Himalajų olą ir užsidarai, tada Robinzonu išlipi iš jūros ir imi kovoti už kiekvieną dieną. Taip, tokia kasdienybė. Ir dar sako, kad žmonės neištvermingi? Ne, aš save laikau netgi labai ištvermingu. Tik dar neatsakiau į pagrindinį klausimą – kam tas rytojus ir kur ta ištvermė mane veda? Ak, kad tik ne į akliną išsekimą ir ne į paskutinio stogo nuvažiavimą...



Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą