Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mes turime popiežių“ (Habemus Papam /
We have a Pope) (2011 m.). Šiemet buvo keistų nusiskundimų, kad tarptautiniame
kino festivalyje šiemet nebuvo nė vieno itališko filmo. Jeigu būtų atėję į šį
festivalį itališki filmai tokie kaip „Mes turime popiežių“, tai gal tada iš vis
geriau nesirodo ir nesiafišuoja. Šiaip su Nanni Moretti jau buvau susidūręs
filme „Sūnaus kambarys“ (2001 m.), kuris man atrodė ne itin simpatiškai, tačiau
„Mes turime popiežių“, mano galva, pasirodė dar prasčiau.
Šiaip sakyti lyg ir nieko negaliu. Siužetas iš tikrųjų pakankamai
intriguojantis – po senojo popiežiaus mirties vyksta nauja konklava, o
išrinktas naujasis popiežius turi perlipti per savo abejones, baimes,
įsipareigojimus bei savo misijos dvejones. Įdomus siužetas tapo vidutinišku dėl
abejotinai prasto išrealizavimo. Filmas yra dramos ir komedijos mišinys –
savitas, sakytum, gal itališkas... Nes šiek tiek keista žiūrėti į visus
arkivyskupus, kurie pradeda nuobodžiauti po konklavos, netgi imasi žaisti
tinklinį uždarame Vatikano kiemelyje, kol tikrasis popiežius bando įveikti savo
baimes. Džiugu tai, kad humoras nebuvo labai jau subanalintas, viskas lyg ir
išlaikyta savotiškame lygyje, tačiau manęs nejaudino, neįkvėpė ir netgi,
sakyčiau, truputėli nuvylė...
Nežinau, kam galėčiau rekomenduoti šią juostą, nors ji gal ir nėra prasta,
tačiau žinau tik vieną – yra tikrai daug įdomesnių ir vertingesnių kino juostų
už šią. Nei pasimėgavau, nei per daug nusivyliau – toks nepasisotinusio, tik
vos lyžtelėjimo jausmas ir, deja, jis man nepatinka.
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą