Sveiki,
Šiandien toliau vaikštau po europietiško kino galeriją ir sužiūrėjau italų
dramą „Sūnaus kambarys“ (La Stanza del figlio) (2001 m.). Ši italų juosta 2001
metais buvo pripažinta Kanų kino festivalyje geriausia kino juosta ir jai
suteikta auksinė palmės šakelė. Ir tikrai, filmas iš tiesų turėtų atrodyti
įdomus ir sukrečiantis, bent jau taip žada kino aprašymas, kuriame pasakojama,
kad tėvas užuot išėjęs pabėgioti su sūneliu, skuba į paciento namus. Galiausiai
šis pasirinkimas sujaukia jo gyvenimą, nes niekas negalėjo žinoti, kad sūnus
daugiau niekada nebegrįš... Iš esmės filmas apie skaudžią šeimos netektį ir
bandymai su ta netektektimi gyventi ir po truputį susitaikyti. Idėja filmo gal
ir gera, tačiau manęs šis filmas visiškai nepaveikė nei emocionaliai, nei
režisūrine prasme, nei pačiais aktoriais... Kirba mintis, kaip visgi šis filmas
gavo tą aukso palmės šakelę? Nežinau.
Šiaip filmas kaip drama man pasirodė toks „gal ir nieko“, tačiau labai jau
ta kompozicija, pasakojimo tempas, operatoriaus darbas pasirodė vidutiniški. Kažkaip
bandyta lyg ir viską parodyti labai skaudžiai, nemažai herojams tenka pratrūkti
pagraudenti vos sukilus kokioms nors asociacijoms su sūnaus likimu, bet man
asmeniškai, viskas perdėm perspausta, viskas per daug paviršutiniškai, neliko
jokios vidinės įtampos ar paslapties. Visi išsibliovimai, kaltinimai sau –
viskas buvo per daug iššoriška, o gal taip ir turi būti, kai visa šeima kenčia
praradimą – nežinia, tačiau filmas toli gražu manęs nesužavėjo ir jam toli iki
auksinės palmės šakelės, mano galva.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą