Pro Žemaitiją „pračiuožė“ galingas škvalas. Jis truko gal 20 minučių ir,
tiesą sakant, net išsigandau, kai įėjęs į verandą pajutau, kaip dreba langai,
lyg tuojau jie išlėks nuo dar vieno galingo uraganinio vėjo šuoro. Reikėjo
pamatyti, kaip obelys, darželių gėlės, kriaušės ir kiti medžiai tiesiog linko
prie žemės, obuoliai kaip kruša biro nuo medžių. Po kelių minučių dingo
elektra. Taip jau su tuo kaimu ir yra, čia visada per didesnę audrą dingsta elektra
ir neaišku, kada ji vėl beatsiras. Taip ir šįkart mane tamsa panardino į kitą
civilizacijos ir savo ryšio su technologijomis suvokimą...
Kokie esame jautrūs ir priklausomi, pastebėjau jau po valandos, kai
nebeliko kas veikti. Aplinkui plūdo sutemos. Panika prasideda tada, kai
drėgnomis stirniuko akimis spoksai į besikraunantį telefono pedalas ir žinai,
kad greitai nebegalėsi visai susisiekti su pasauliu. Net mintys apie
„Olimpines“ krepšinio Lietuva – Argentina rungtynes (kurias sėkmingas
prakišome), darosi niūrios ir skaudžios. Tad beliko atlapnoti plačiai naktinį
langą ir su alaus bokalu klausytis, kaip čirškia žolėje po audros atsigavę
žiogai. Ne gana to, kad kitą dieną vis tiek neatsirado elektra, o šaldytuvas
ėmė varvėti kaip betirpstanti eskimo jurta, o atlaidinta mėsa ima žaibiškai
gesti, lentynos šaldytuvo nieko nebesiskirti nuo paprastos spintelės, darosi
išties nemalonu. Imi slampinėti iš kampo į kampą ir galvoti, kad be elektros
tiesiog darosi beprotiškai nuobodu, staiga imi trintis apie knygų lentynas,
randi nebaigtą skaityti knygą, ją pribaigi, pribaigi dar vieną, o štai jau ir
vakaras... imi degioti žvakes, tikėdamasis, kad dar kas nors pataisys elektros
laidus. Tada tyliai imi keiksnoti kaimą ir visą kilusią betvarkę, prisiminti
vaikystę, kada dažnai praleisdavai žiemos vakarus prie taukų žvakės runkelyje.
Dabar bent jau greitai laidus sutvarko, pasiguodi. Pasiguodi ir tuo, kad namo
stogas dar nenuneštas ir imi ieškoti kokios nors veiklos. Ir vis tiek visa
veikla krypsta į kūrybingumą. Pasiėmiau fotoaparatą ir ėmiausi kaimiškos
fotosesijos, ieškojau visokiausių įdomių rykų, kampelių kaime, kurie atskleistų
žmogaus ir gamtos glaudų, dar nesueižėjusį ryšį. Aišku, viskas buvo puiku, kol
ir fotoaparato baterija nenusėdo...
Galiausiai elektra atsiranda. Ir pulti ja džiaugtis, lyg Robinzonas vėl
pamatęs civilizaciją. Ir visgi, kokie mes (o gal tik aš?), kai namuose dingsta
tik vienas žmonijos išradimas – elektra, tampame pažeidžiami, nebeturime ką
veikti, nebeturime „savo kampo“. Gal tokie „nutrūkimai – atitrūkimai“ labai į
naudą, nes tada geriau pažįsti save ir pamatai, kiek esi priklausomas nuo kitų.
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Cafe de Flore“ (Cafe de Flore). Gal
ir teisinga, kad „Kino pavasaris“, kuriame šis filmas dalyvavo, paliko
originalų pavadinimą, nes jis šiek tiek kvailai skambėtų „Kavos gėlė“. Šiaip
parsisiunčiau šį filmą ir, sakau, pažiūrėsiu be didelių emocijų, nes iš
nuotraukų, į kurias užmečiau vieną kitą akį, pasirodė, jog filmas bus apie
Dauno sindromą turinčius vaikus, o panašų ispanų filmą buvau matęs prieš keletą
metų „Aš taip pat“ (Yo Tambien) (2009 m.), tačiau šis filmas pranoko mano
lūkesčius...
Iš tikrųjų labai nustebino šis filmas visomis prasmėmis, o ypač siužetu ir
emociniu koloritu. Šis Jean Marc Vallee režisierius jau yra mane nustebinęs su
filmu „C.R.A.Z.Y.“ (2005 m.), tad nemaniau, kad šįkart jis visa galva perspjaus
savo ankstesnį kūrinį. „Cafe de Flore“ – filmas tikras sielų peizažas. Tai
pasakojimas ne apie Dauno sindromą turinčius vaikus, nors siužetinė linija jų
gan ryški, bet tai pasakojimas apie žmonių sielos artumą, pasimetimą, susipainiojimą
ir nesuvokimą, kas ir kodėl vyksta mūsų gyvenime. Filmas apie likimą, jeigu
galima taip pasakyti, ir kažkuo man susisiejo su Julio Medem matytu filmu „Maištingoji
Ana“ (Caotica Ana) (2007 m.). Didžiausia staigmena buvo netikėtumas, daugiau
nei pusę filmo maniau, jog šios dvi siužetinės linijos – skyrybos ir Dauno sindromas
yra tiesiogiai susijusios ir laukiau kaip užsuktas, kada šios linijos susikirs
ir ale nustebins žiūrovą. Nė velnio taip neatsitiko, pabaigoje laikas ima
tankėti, daug įvairių kadrų iš visokiausių laikotarpių ir viskas galiausiai
paaiškinama ezoteriniu būdu. Suprantu, kad šiek tiek sunkoka būtų tiems, kurie
apie sielos liepsnos dvynes ir jų teorijas nėra ezoterinėje šalyje nieko skaitę
ir girdėję, o tuo labiau nieko nežino apie reinkarnaciją, šis filmas gali
pasirodyti šiek tiek kuoktelėjęs, bet aš manau, kad „Cafe de Flor“ pasiekia
šiek tiek išsilavinusį žmogų visomis prasmėmis. Filmas paliko stiprų įspūdį,
nes tai kalbėjimas apie tiesioginę sielos susivokimo gelmę, jo pančius ir atradimą.
Netikėtas finalas ir problemos sprendimas manyje sukėlė be galo daug emocijų...
Režisieriaus filme pateikia nuostabiai puikų prancūzišką garso takelį,
kuris daugeliui žiūrovų įsirėš į sąmonę. Atpažįstamos kai kurios detalės iš
„C.R.A.Z.Y.“ filmo – patefonas, plokštelės, žolės rūkymas ir t.t. Savita
epochinė jausena, laikų maišymas taip pat jau tampa režisieriaus etikete. Ir
tai yra nuostabu, nes manau, kad filmas labai vykęs, gražūs perėjimai, daug
estetinių kadrų, originalių ir kartu gyvenimiškų minčių, žaismo, savitų
charakterių, savito liūdesio ir savito džiaugsmo. Šiame filme atradau visko, ko
reikia tobulam filmui, tad drąsiai jį vertinsiu aukščiausiais balais.
Daugiau apie filmą, rasite „Kino pavasario“ puslapyje, paspaudę ČIA.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 7.4
Jau maniau, kad niekada nebegrįšiu prie poezijos skaitymo savo malonumui,
nes rasti kažko, kas iš tikrųjų sujaudintų, yra tikra retenybė, bet va, visai
neseniai į rankas pateko 1990 metais „Vagos“ išleista Marcelijaus Martinaičio
poezijos knyga „Gailile Raso“, kuri trumpam vėl sugražino graudulingą prasmę
poezijai ir jos dvasinį pradą. Perskaičiau su vienu įkvėpimu kaip kokį įdomų
muzikos CD. Kiekvienas eilėraštis – kaip daina.
Šiaip knygelė nemonotoniška, iš tikrųjų pirmoji jos pusė man labiausiai ir
patiko, kadangi ji labiau jautri, persunkta skaudžios poeto patirties iš
vaikystės, iš buvusių namų ir, žinoma, apie Vilnių. Esama tautosakinių motyvų
ir bruožų, kurie labai gražiai sugulė į vėlyvojo neoromantizmo ir modernizmo
vėžias. Antroji pusė knygelės tapo labiau filosofiška, čia daug ironijos,
sarkazmo, papostringavimų, kurie, mano akimis, užgožė tikrąjį M. Martinaičio
žavumą, nors ir antrojoje pusėje esama originalių minčių, žaismų, palyginimų ir
pasvarstymų, savito išgyvenimo. Ypač poemoje iš Rietavo stoties, kurioje pats
esu praleidęs ne vieną valandą, laukiant vėluojančių autobusų.
„O miestai ir moterys būna
gražiausios prašvintant, / kol kūnas lyg Katedra švinta pro rytmečio šviną...“
(p.41) Gražūs gamtos ir žmogaus apjungimai man mieli, nors ir tenka pripažinti,
kad jie tipiniai M. Martinaičio kartos meniniai instrumentai. Aptikau ir ypač
sujaudinusią eilutę, kuri per kurią jaučiama žmogaus ir Visatos vienovę: „Paukščiai apsupa mus, dar niekad nebuvę taip
drąsūs, / veidus jie liečia sparnais, lyg mus atpažinusios dvasios
<...>“ (p.46). Esama ir filosofinio pamato, kada apmąstoma prasmė, laiko
tėkmė, žmogaus padėties taškas gyvenimo horizonte – „Kas laiko, / kas laiko nepažįstamus stoty prie vienas kito.“. Knyga
parašyta apie 1988 – uosius, nors ir išleista tik 1990 metais, bet ir joje
jaučiamos tuometinės aktualijos, tautinis ir individualus laisvės troškulys,
Černobylio katastrofos padariniai, nes ne viename eilėraštyje aptikau žodį radiacija, apšvitinimas ir pan.
Šiaip Marcelijaus Martinaičio kūryba niekada nesižavėjau, bet ji puiki, čia
man pastarasis atradimas. Tikriausiai nedaugelis žino, kad daina „Kai sirpsta
vyšnios Suvalkijoje“ yra ne Kernagio žodžiais sukurta, bet M. Martinaičio. Man
pačiam yra tekę asmeniškai pabuvoti autoriaus skaitymuose ir prisiliesti prie
gyvo klasiko. Šiaip Martinaitis dievinamas dėl savo „Kukučio baladžių“, tiesą
sakant, tas pavadinimas jau įsiėdęs ne tik autoriui, bet ir man. Nepatiko
mokykliniais laikais tos baladės, nepatiko, įdomu, kaip jos atrodytų dabar,
šalia „Gailile Raso“?
Šiandien noriu pristatyti knygą, kurią pradėjau labai seniai skaityti, bet
niekaip neužbaigdavau. Tai italų rašytojo Nino Ricci „Šventųjų gyvenimai“ (Nino
Ricci „Lives og the Saints“). Gal pradėsiu nuo itin mane sudominusio aprašymo
knygos kitoje pusėje: „“Šventųjų
gyvenimai“ (1990), pirmasis Nino Ricci romanas, staiga tapęs bestseleriu,
iškart pelnė tokias prestižines premijas kaip Bressani Prize, Smith Books ir
Books in Canada premiją už pirmą romaną ir Kanados pagrindinę –
Generalgubernatoriaus – literatūrinę premiją. Romanas buvo išleistas dideliais
tiražais JAV ir Anglijoje, išėjo švedų, prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, danų
ir olandų kalbomis, kai kur netgi kitokiais, labiau intriguojančiais
pavadinimais, pavyzdžiui, Prancūzijoje – „Mėlynos akys ir gyvatė“. „Šventųjų
gyvenimai“ yra autoriaus sumanytos trilogijos pirmoji knyga. 1991 metais
pasirodė antroji trilogijos knyga „In a Glass House“, o šiuo metu autorius
baigia trečiąją, jo žodžiais, pačią sudėtingiausią. Apie romaną puikiai
atsiliepė Amerikosžemyno spauda. Kanados pagrindinis laikraštis „The Goble and
Mail“ pavadino jį „romanistikos perlu“, New York Times – „gilaus turinio ir
nepaprastos meninės įtaigos kūriniu“, o vienas žymiausių kanadiečių rašytojų
Timothy Findley pareiškė, jog „Nino Ricci :Šventųjų gyvenimai“ – nuostabaus
grožio ir įspūdingo talento romanas. Nino Ricci priskiriu prie tokių autorių
kaip Bruce Chatwin, Michael Ondaatje ir Flannery O‘Connor. Geriausio jo kūrybos
įvertinimo nerandu.“ Gimės 1959 m. Kanadoje, tiek savo gyvenimu, tiek kilme
Nino Ricci priklauso ypatingai italų kanadiečių rašytojų kartai, savo kūryba
Šiaurės Amerikos kultūron įsiliejusiai gimtojo krašto kaitros, - turin galvoje,
jog Kanada priglaudė ir priglaudžia nemaža intelektualų iš kitų kontinentų, ši
simbiozė itin savita daugeliui kanadiečių rašytojų, vienaip ar kitaip
„importavusių“ savo šalies literatūros tradicijas.“
Na, išties labai jaudinantis ir įdomus aprašas romano „Šventųjų gyvenimai“
kitoje viršelio pusėje, kurią išleido „Tyto Alba“ 1997 – aisis „Geriausios XX
a. pabaigos knygos“ serijoje. Knyga, mano galva, jau „nebejauna“, tikriausiai
retai kam į rankas beįkrentanti, tačiau vis tiek nusprendžiau ją perskaityti.
Iš esmės galiu sutikti su pasakymu, kad knyga intriguojanti, turi savo įdomią
ir įtikinamą raišką. Siužetas mus nukelia į po karo atsigaunančios Italijos
provinciją, kur žmonės labai religingi ir kartu prietaringi. Viskas pasakojama
mažamečio berniuko akimis, todėl pasaulis atrodo mįslingas, nesuprantamas, bet
intuityviai nuspėjamas. Daugelis dalykų neįvardijama, kadangi berniukas tiesiog
neturi savivokos ir tam tikro žodyno, manau, tai duoda didelės dozės įtaigumo.
Nepasakyčiau, kad knyga šedevras, intriguojantis ne tik siužetas, bet ir
kultūrinis ir istorinis kontekstas, logika, dinamika išlaikyta tobulai, tačiau
pagal struktūrą, pasakojimo pobūdį, romaną priskirčiau tradiciniam romano
tipažui, kuris atsirado XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje. Tekste daug
subtilių religinių – kultūrinių niuansų, stiprus ir įtaigūs motinos ir senelio
portretai, jaučiamas visuomeninis spaudimas ir nuolatinė vidinė baimė.
Manau, kad knyga daugiau ar mažiau patiks klasikinės literatūros
tyrinėtojui, neaplenkiant ir modernumo, kuris visgi apčiuopiamas per teksto
plotmę. Man knyga visai patiko, skaitėsi greitai, lengvai, nepasakyčiau, kad
labai „užsiboksavau‘, tačiau kažko sukrečiančio, ko labai norėjosi, nepatyriau,
gal ir teisingai padarė autorius, jog vedžiojęs ilgai už nosies vis tiek kūrinį
sukalė savaip. Įdomu, ar sekančiose knygose, jis pasakoja tų pačių personažų
likimus...
Visai neseniai apsiėmiau padaryti vieną gerą darbą –
išversti iš ispanų kalbos Javier Fesser kurtą dramą „Camino“ isp., „Kamino“
liet., tai mergaitės vardas, kuris reiškia „Kelias“, bet tikslingiau būtų
versti tiesiog „Kamino“. Šis šokiruojantis filmas pasirodė prieš keletą metų
„Kino pavasaryje“ ir iškart sulaukė didžiulės žmonių reakcijos, kad net buvo
išrinktas „Kino pavasario“ žiūrovų simpatiškiausiu filmu. Man teko šį filmą
matyti gerokai prieš „Kino pavasarį“, o tema – mergaitė nukankinama fanatiškai
tikinčios motinos, vardan šventumo, buvo išties skandalinga ir mestas didelis
akmuo į Opus Dei ir apskritai į katalikų pasaulio atstovų daržą. Juolab, kad
filmas kurtas pagal realiai egzistavusios mergaitės likimą.
Manau, kad šį ispanišką šedevrą turėtų pamatyti daugelis
Lietuvos žmonių. Ir ne dėl to, kad filmas skleidžia stiprų emocinį efektą,
dirgina ir ėda jausmus, bet dėl puikiai ištransliuotos idėjos ir dar puikesnių
ispanų aktorių. Žinote, ispanai savo šalyje turi savus „Oskarus“, ten dalinamos
„Gojos“ statulėlės. Tais metais, kai pasirodė filmas „Kamino“, jam neliko lygių
ir jis susišlavė net šešias statulėles: geriausias aktorius, geriausias
sektorinis debiutas, geriausia aktorė, geriausias režisierius, geriausias
filmas ir geriausias scenarijus. Priedu, dar buvo nominuotas ir kaip geriausias
filmas su vaizdo efektais.
Režisierius su pagrindiniais filmo aktoriais per San Sabasitian'o kino festivalį
Mergaitę, sergančia vėžiu, suvaidinusiai Nerea Camacho
teko per filmavimą plikai nusiskusti galvą, dėl to labai išgyveno ir net verkė,
o filmo režisierius, norėdamas ją paguosti, pats pasiėmė elektrinę mašinėlę ir
prisidėjo prie kirpimo proceso. Teko regėti, kaip šis filmas kuriamas, nemažai
užkulisių ir kūrybinių niuansų yra atskleista ir „Youtube“ portale. Ten galite
pamatyti, kaip buvo kuriamos ir filmuojamos kai kurios scenos, bet rekomenduoju
tai žiūrėti tik po filmo seanso, nes kitaip susigadinsite apetitą ir
nebeturėsite maksimalaus katarsio.
Filmas išties Ispanijoje buvo didžiulis įvykis. Pasirodė
jis 2008 metais ir turėjo papasakoti realiai keturiolikmetės Alexia Gonzalez –
Barros gyvenimo istoriją – ji mirė 1985 m. nuo vėžio ligoninėje, o šiuo metu
dar vyksta kanonizacijos procesas t.y. skelbimas šventąja. Filmas vertinamas
itin prieštaringai, nes Alexia broliai ir seserys tvirtina, kad filmas yra
labai iškraipytas ir prasilenkiantis su realybe, bet turint galvoje, kokie
santykiai vaizduojami filme, nenuostabu, kad broliai ir seserys gali būti
supriešinti religijos ir labai įsižeidę. Šiaip jie tvirtina, kad apmaudu, jog
filme vaizduojama Kamino yra realiai tapatinama su Alexia. Režisierius ypač
skandalingai pabrėžia religinės organizacijos Opus Dei veiklą, kuri griauna
šeimos ir asmeninę žmogaus laimę būti laisvu. Filme rodoma, kaip ši
organizacija visais įmanomais būdais laiko vyresniąją Kamino seserį Nuriją,
atitvėrę nuo šeimos ir trukdo su ja matytis. Pati Opus Dei organizacija šį
filmą vertina kaip šališką režisieriaus nuomonę, kuri neturi jokio pagrindo į
realią šios organizacijos veiklą.
2011 metais, Alexia Gonzalez – Barros artimieji viešumon
išleido dokumentinį filmą, kuris paneigia Kamino filmo ekranizaciją, tame
dokumentiniame filme taip pat paviešinti ir asmeniniai šeimos filmavimo
archyvai. Jeigu žiūrėsite šį filmą, pamatysite, kad Kamino tėvas taip pat
nuolat filmuoja savo dukrą ir kaupia archyvą. Visgi filmas turi daug panašumų
su realiai gyvenusia mergaitės tapatybe. Kaip žinote, dokumentinį filmą irgi
galima susukti tokia palankia kryptimi, kaip tik norisi pasirodyti.
Iš tikrųjų, kaip tvirtina pats Režisierius J. Fesser, šį
filmą įkvėpė sukurti Alexia Gonzalez – Barros gyvenimas ir jos 10 mėnesių
trukusi sunki ir skausminga kova su vėžiu, bet filmą jis kūręs pagal parašytą
Josemaria Escriva de Balaguer kūrinį, skirtą ekranizacijai. Filmas taip pat
dalyvavo San Sabastian‘o tarptautiniame kino festivalyje, o Ispanijoje jis
pasirodė tik 2008 metais spalio mėnesį ir iškart buvo pasmerktas Barros
artimųjų. Pats režisierius nesigina, kad istorija yra netiksli, jis tvirtino,
kad tikslumo ir atkūrimo nesiekė, jam kur kas svarbiau buvo pavaizduoti Opus Dei
ir žmonių santykį su šia organizaciją ir panardinti žiūrovą į savotišką
liūdesį.
Alexia Gonzalez - Barros
Filmas iš esmės daug ką supriešina, didelių išpuolių
sulaukiama iš tikinčiųjų organizacijų, visai nenuostabu, juk šitoks akmuo dabar
darže guli. Tačiau esama ir iš religijos pasaulio atstovų filmui pritariančių,
štai sesuo Teresa, kuri pirmoji parašė savo memuarus apie mergaitę Alexia,
prasitaria, kad filmas įdomus ir jame yra tikrai įdomių aspektų.
Kadrai iš "Kamino".
Ką aš pats galiu pasakyti? Filmas tikrai nėra lengvas.
Jis tamsus, gilus, sukrečiantis, bet kartu tuo pačiu metu ir svajingas,
turintis šviesiąją medalio pusę. Taip, gal tema ir personažai yra paimti šiek
tiek tam, kad sužaistų žiūrovų jausmais, sumanipuliuotų, tačiau manau, kad
vertą pažiūrėti šią juostą. Kol kas mano vertimo darbai tik įpusėjo ir
tikiuosi, kad artimiausiu metu filmas visgi pasieks jūsų akis. Nesmerkite dėl
netobulo vertimo, tai mano antras verstas filmas ir antras blynas. Filmo
dialogai labai greiti, intensyvūs, gausūs įvairių religinių niuansų, kurių nesu
maksimaliai pajėgus išversi, tačiau darau viską, ką galiu. Retkarčiais
„užsiboksuoju“, tai imu pagal kontekstą ir pats sukuriu vertimą, nes neįmanoma
visko išversti logiškai ir organiškai. Nors tenka pripažinti, kad retkarčiais
dialogai einasi kaip per sviestą ir net nereikia žodyno. Bet kokiu atveju,
šiame filme daug žodžių, daug verbalinės kalbos. Šiaip žodžių gausa šis
pustrečios beveik valandos trunkantis filmas prilygsta beveik pustrečio
normalių filmų žodyno gausai. Tad verčiasi retkarčiais ilgai ir nuobodžiai,
tačiau visgi užsibrėžiau tikslą tai padaryti, nes noriu pasidalyti šiuo filmu
su visais. Tikiuosi, kad sudomino mano aprašymas ir pasakojimas ir pradėsite
kartu su manimi laukti rezultatų.