2012 m. gegužės 4 d., penktadienis

Knyga: Erichas Marija Remarkas "Trys draugai"



Sveiki visi,

Pagaliau teko „apturėti malonumą“ su garsiuoju ir taip daugelio liaupsinamu bene garsiausiu vokiečių rašytoju Eriku Marija Remarku (Erich Maria Remarque) (1898 – 1970). Iš tikrųjų mokykloje teko tik prabėgomis, tik kaip kontekste paminėti šį „prarastosios kartos“ rašytoją, tą patį teko padaryti ir studijų metais, o šiaip imti ir kažką perskaityti, taip ir nebuvo galimybės. Kadangi pamažu vėl prisiminiau literatūros lankas, tai atsirado puiki proga vėl sugrįžti atgalios ir ištaisyti šią klaidą, ne vien tam, kad galėčiau kažkam pasakyti, va, ir aš skaičiau Remarką, bet šiaip dėl savo bendro išprusimo ir skaitymo malonumo.

Taigi Remarkas ir jo vienas garsiausių romanų „Trys draugai“ (1938 m.), kuris yra tarsi romanų „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Kelias atgal“ tąsa apie Pirmojo pasaulinio karo padarinius žmonijai ir jos dvasiai. Šiaip romane užčiuopiau ir nemažai nacionalistinių idėjų, kurios artėja prie Hitlerio epochos, net nustebau, kai sužinojau, kad Remarkas šį romaną beveik visą parašė Vokietijoje ir netrukus buvo išvytas paties Hitlerio iš šalies, tad romano finalą teko rašyti po ketverių metų jau Šveicarijoje, atsigavus po patirto šoko. Iš esmės man romanas nepasirodė itin intelektualus, veikiau toks gyvenimiškas, pats autorius yra minėjęs, kad rašo apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus, neretai kūrinys dvelkdavo pigiais romantizmo epochos kvepalais, perdėtai sentimentalios scenos ir gamtos motyvų aprašai šiek tiek priminė „copy paste“ koloritą, bet džiugu, kad autorius visko nepersūdė ir neaprašė ištisus puslapius, kaip raitosi kalnų serpentinai ir kaip remontuojamos mašinos.

Romanas apie meilę, tačiau labai jaučiama, kad apie meilę kalba vyras (autorius ir herojus) iš tam tikros epochinės distancijos – tarpukariu, kai pagrindiniuose herojuose esti palikti Pirmojo karo baisumo randai. Šiaip man asmeniškai patiko ta keista Remarkiška laiko slinktis, kai ji yra ir kartu jos nėra, ją sukurpia įvairios užeigos, kuriuose liejasi konjakas, viskis ir geras romas. Jau nebesuskaičiuočiau, kiek pagrindinis veikėjas Robertas išgėrė romo taurių, tikriausiai nebuvo penkių laisvų puslapių, kad nebūtų minimas alkoholis, tačiau tai „visai nieko“, nes, rodos, ir pats smagiai prisėstum prie tų herojų ir išlenktum taurelę.

Ryškus Berlyno socialinis peizažas, kuris maklinėja po paprastų darbininkėlių ir prostitučių terpę, Veimaro valstybės ekonominė krizė visoje šalyje pagimdė labai didelį nedarbą ir tai jaučiama per visą romaną, kaip tikriausiai dabar visoje Europoje besitęsianti krizė. Romane nepaprastai daug dialogo, kuris tekstui suteikia lengvumo, dialoguose neretai tarp priešingų lyties atstovų vyrauja flirtas ir kažkoks sintetinis netikrumas, bet tai tik priedanga, praėjusio amžiaus natūraliai paplitusios visuomeninėje bendravimo maniera, bet iš dialogo visada aišku, kas kaip iš tikrųjų jaučiasi. Romanas nėra toks banalus, kad pretenduotų į eilinį meilės brošiūrą, tačiau ir į kažkokius labai itin puikius kūrinius irgi, mano galva, nepretenduotų, veikiau tai grožinėje literatūroje apsireiškusi tam tikros epochos kronika, tam pritaria ir Jūratė Bajarūnienė, kurios trumpas, tačiau labai kondensuotas ir tikslus, knygos pabaigoje pateiktas „Liūdnas romanas apie draugystę“ straipsnis, pastarajame rasite daugiau informacijos apie patį autorių, jo kūrinius ir bendrą kontekstą.

Šiaip galvojau, kad romanas bus daugiau apie pačius tris draugus, bet man asmeniškai jis pasirodė daugiau apie tragišką meilės istoriją tarp Roberto ir Patricijos, nors dar nė neįpusėjus romano, man jau buvo aišku, kuo viskas pasibaigs visas šis, mano akimis, gan banalus romantizmu dvelkiantis farsas. Trys draugai, manding, išliko daugiau simbolinis parametras, per kurį afišuojama didžiausia žmogaus vertybė ekonominės destrukcijos ir sunkaus gyvenimo akistatoje, kai nelieka nieko kito, kaip tik žmogus žmogui. Iš esmės man priimtinos autoriaus dvasinės vertybės, jeigu draugystę galima vadinti dvasine vertybe, kurios nekinta iki šios dienos ir tikriausiai nekis, nes materialūs dalykai, apie kuriuos nemažai kalbama romane, tėra tik laikini ir greitai prarandami dalykai. Otas, Robertas ir Gotfrydas iš esmės besąlygiškai aukojosi tam tikrose situacijose, bet romano finalas akcentuoja ne tiek draugystę, kiek vyro ir moters meilę, o parduotas automobilis „Karlas“, kuris buvo didžiausia visų trijų draugų materialinė vertybė, pastaroji parduodama vardan draugystės, nublanksta prieš Patricijos mirtį sanatorijoje.

Šiaip rekomenduočiau romaną skaityti kuo anksčiau, dar mokykliniais laikais, kol „iš jo neišaugote“, nes kuo toliau eini literatūros eiga, tuo labiau stengiesi pareikalauti iš kūrinių kokybiškumo ir įdomumo. Manau, kad Remarkas kažkiek pavėluotai atėjo į mano rankas, tačiau geriau dabar, negu niekada. Žiūrėkit, kad ir Jums taip nenutiktų.

Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

4 komentarai:

  1. kas zino kokia buvo patricija ka i veikia givenime ir jos brozus

    AtsakytiPanaikinti
  2. nieko nesupratou ka cia parasej

    AtsakytiPanaikinti
  3. ŽYLVYS DŪŪRNĄS

    AtsakytiPanaikinti