Labas visiems,
Šiandien buvo Žemaitijoje gan vėjuota, bet vis tiek
nuėjau ant kalvos, ten atsiveria puikus peizažas, be to, mano medis auga
vienišas tarp smilgų. Atsiguliau pasideginti. Smilgomis bėgiojo vėjas, toks
basas, palaidas, paikas, koks dažniausiai būna aprašomas pirmuosiuose Salomėjos
Nėries eilėraščiuose. Ir tikrai, net prisnūdau prieš saulutę – tik vabalai
visokie ėmė rėplioti ant rankų ir kojų, bet bandau sau priminti – tegu sau,
tegu patyrinėja, juk nėra žmogaus matę, juk mums mėnulyje irgi kažkieno valia
buvo leista apsilankyti ir niekas Armstrongo ranka nesutraiškė.
Guliu sau prieš saulutę, bandau kažką gražaus susikurti
mintyse ir staiga kad praeis gūsis smilgomis ( o jos tokios sunkios ir
apsiputojusios violetinėmis žiedadulkėmis), kad net pašokau išsigandęs. Galėjau
prisiekti, kad girdėjau ateinant šunį – smilgos taip plakėsi viena į kitą, kad
rodės, jog šuo cimpina.
Matot, net vėjas belakstydamas gali apsimesti šunimi –
nenusigąskite!
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite kaip visada parašyti: cirkininkas@gmail.com
būtų įdomu ,jeigu įkeltum kelias nuotraukas kaip poilsiauji:)
AtsakytiPanaikintiO žinok, mano fotoaparatas nudvėsęs, niekaip nenuvežu jo pataisyti, nes bijau, kad išlups daug pinigų ir neturėsiu už ką besumokėti. :)
Panaikinti...neturesi uz ka grizti :))))
Panaikinti