2012 m. vasario 3 d., penktadienis

Knyga: Paulo Coelho "Alchemikas"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti nuomone apie perskaitytą Paulo Coelho knygą „Alchemikas“. Tikriausiai būtų juokinga pristatinėti patį rašytoją ir jo biografijos faktus, apie tai, kaip jis rašo knygas ir koks jis milijoninis bestseleristas. Su juo susidūriau prieš tris metus, kai įsigijau ir perskaičiau romaną „Vienuolika minučių“. Nuo to karto šis rašytojas tapo tabu ir sakiau, kad nebeverta daugiau nė skaityti. „Vienuolika minučių“ nebuvo prastas romanas, bet tas keistai šiltas kalbėjimas ir prostitutės gyvenimas, jos preciziškas mąstymas manęs nei paveikė, nei sujaudino, nei sugundė – na sorry, bet Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.) buvo šimteriopai įdomesnis ir sodresnis. Apskritai romanas „Vienuolika minučių“ buvo toks vidutinis, bet visai neseniai pateko į rankas jo garsiausias kūrinys, pasaulyje pasirodęs, jei neklystu, apie 1988 metus ir pelnęs nemirtingą šlovę. „Alchemikų“ leidimų Lietuvoje irgi sulaukta ne vieną ir ne du kartus. Šios knygos bumas mūsų šalyje prasidėjo prieš gerą dešimtmetį ir tikriausiai tebėra daug kam atradimas. Nežinau, kaip kitos šio brazilo rašytojo knygos, tačiau įtariu, kad kontraversiškai įvairuoja.

„Alchemiko“ sėkme negalima abejoti, nes tai išminties lobynas, prisidengęs egzotiškų šalių kaukėmis. Arabiškas dvelksmas, smėlynai, piemenystė, Andalūzija... Na, kas gali atsispirti? Pati kalbėjimo tonacija lakoniška, tiksliai išreikšta mintis, todėl iš knygos galima išsirinkti daugybę sentencijų ir jomis kasdien gyventi. Net viršelio anotacija išduoda, kad knyga primena „Mažąjį princą“ ir „Livingstono žuvėdrą“. Kas tiesa, tas ne melas. Man artimiausia knygos „dvynė“ būtų paauglystėje skaityta albanų rašytojo Kahlilio Džibrano (Khalil Gibran) knygą „Pranašas“ – neišsemiamos išminties tekstas apie gyvenimo prasmę ir jo pamokas. Šiuo atveju, skaitydamas „Alchemiką“, patyriau kažką panašaus.

Pati knyga nėra sudėtingos siužetinės kompozicijos – tai kelionė, kuri apsuka ratą, kad žmogus pažiūrėtų po savo kojomis, sekdamas ir mokydamasis iš savo Asmeninės Legendos kelionės metu. Tačiau supresuoti patarimai, perifrazės, simbolika suteikia gilios išminties įspūdį, nors tos tiesios mūsų gyvenime yra akivaizdžios, tik mes jomis neretai nesivadovaujame. Prisimenu momentą, kai Alchemikas ir piemuo Santjagas keliauja dykuma ir juos sustabdo du klajokliai ir klausia, ką jie gabena, pamatę buteliuką skysčio ir keisto metalo kiaušinį. Tada Alchemikas jiems atsakė, kad tai nemirtingumo skystis, o kiaušinis – tai išminties akmuo. Klajokliai nusijuokė ir paliko juos ramybėje. Žmonės priartėję prie svajonių ir tikslų, laikydami tai rankoje, tiesiog nebetiki pasaulio paprastumu ir sėkme. Kiek mes progų praleidžia per savo skepticizmą ir kiek mes patys nusigręžiame nuo to, kai tavo troškimą nori išpildyti visas pasaulis?

Galėjau išrinkti puikių citatų, įrodančių „Alchemiko“ išminties sodrumą, tačiau ar verta? Knyga nėra didelė, ją laisvai galima perskaityti per vieną dieną su arbatos pertraukėlėmis. Žinot, man didžiausią poveikį darė tai, kad skaitydamas išmintingą istoriją jaučiausi ramus, kažkur nugrimzdęs į XIX amžiaus smėlynus kartu su piemeniu ieškau ne tik jam atsakymo, bet ieškau ir pats. Svarbiausia yra įgyvendinti Asmeninę Legendą (puiki P. Coelho perteikta sąvoka). Liūdniausia, kad autorius teisus, nes dažniausiai mes labai greitai sužinom kokia mūsų gyvenime Asmeninė Legenda, - o ji kaip svajonė, - bet augdami mes ją pamirštam, nustumiame į antrą planą ir dažnai bijome leistis ją įgyvendinti. Geriau jau mirti, kaip sakoma knygoje, ieškant Asmeninės Legendos galutinio taško, negu mirti senatvėje, nugyvenus be svajonės.

Šiaip knyga sukėlė labai gerų emocijų, minčių, savo asmeninio gyvenimo permąstymo momentų. Norėtųsi, gyventi taip, kaip piemeniui. Kartais atrodo, kad taip ir gyveni, tačiau pamatai, kad nė velnio atsisakius daugiau ir paėmus mažiau, nesivysto tikėtasi laimė. Tikriausiai trūksta besąlygiško atsidavimo. O norėtųsi... Tada, kaip ir pati knygos pagrindinė mintis sako, reikia klausytis savo širdies ir niekada nepasiduoti, nes juodžiausia valanda tik prieš aušrą.

Manau, kad tai puikus literatūrinis kūrinys, balansuojantis tarp grožinės literatūros ir beveik, sakyčiau, ezoterikos. Pakankamai aiškus ir ypatingas savo paprasta raiška, kalbant apie nepaprastus dalykus – apie gyvenimo prasmę. Kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus savo gyvenime prasmę susikuria tik pats.

Jūsų Maištinga Siela
Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com   

7 komentarai:

  1. Jau kaip nemėgstu šito rašytojo. Jei tik kas paklausia kodėl, vis atsakau tą patį: Mane erzina jo pamokymai, toks jausmas, kad knygos rašomos ne žmogui, o durnai bandai, kuri paskui tarpusavy šneka ir vaidina didžiuosius dvasinius guru, kalbėjimo tonas, jo primityvokas rašymo stilius ir jo knygų temos. Jis parašė, jeigu neklystu, 16 knygų, ir jos visos apie tą patį. Gėrio ir blogio kova, savęs ieškojimai, iš blogo gyvenimo parėjimas į gerą gyvenimą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. sakydama apie tą patį, minite net 3 skirtingas temas, taigi apsispreskite. O jums nebuvo būtina skaityti visų jo knygų jeigu nepatiko.

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Alchemik1" skaičiau prieš daugiau nei 10 metų. Labai patiko, įtraukė. Kažkada pabandžiau vėl paskaityti - nepavyko. Kiekviena knyga turi savo laiką, ir džiaugiuosi kad ją tada pirmą kartą skaičiau "tuo laiku"...
    K.Ghibran (tik jis ne albanas, o iš Libano)"Pranašas" - nuostabi knyga! Dėkinga savo anglų k. mokytojai, kuri baigiant mokyklą ant atvirutės užrašė šio kūrinio ištrauką (žinoma, anglų kalba) apie darbą... Aš šio kūrinio ištraukas apie vaikus, meilę, santuoką ne kartą esu rašiusi į atvirukus atitinkamomis progomis, nes tie žodžiai - neeiliniai, taip žavi gebėjimas keliais sakiniais paliesti pačią esmę. Tikrai rekomenduoju perskaityti!

    AtsakytiPanaikinti
  4. superinis rašytojas.labai reikalingas žmogaus vidiniams itšlaisvinimams

    AtsakytiPanaikinti
  5. Pritariu, kad geras rašytojas, bet šita jo knyga nors ir pati populiariausia tikrai nėra pati geriausia. Zahiras ir Veronika ryžtasi mirti man žymiai labiau patiko.

    AtsakytiPanaikinti