2012 m. vasario 7 d., antradienis

Knyga: Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių autoriaus Jeffry Eugenides kultinį romaną „Jaunosios savižudės“ (The Virgin suicides). Šis romanas Amerikoje pasirodė 1993 metais ir sulaukė stulbinančio pasisekimo, į lietuvių kalbą išversta 2008 metais. 1999 metais pagal jį pastatytas filmas... Iš tikro filmą jau buvau pasisiuntęs ir ketinau jį žiūrėti, kai visai netikėtai pamačiau knygą per išpardavimą, sakau, paimsiu ir pirmiau perskaitysiu. Toks mano metodas – pirma knyga, o po to filmas, nes po filmo dažniausiai knyga praranda netikėtumo prieskonį ir, švelniai tariant, būna jau sugadinta. O filmas juk tik kelių valandų klausimas. Taigi, pirma perskaičiau romaną.

Ir iš tikro, knyga pasirodė pakankamai stipri tiek savo istorija, tiek savo naratoriumi (pasakotoju). Knyga parašyta daugiskaitos pirmuoju asmeniu kelia keistą neaiškumo jausmą, bet kartu ir saugumo, juk nežinai, kuris iš vaikinukų pasakoja Lisbonų šeimos tragediją. Ypatingas ir įdomus pasakojimo stilius suteikia knygai kitoniškumo prieskonių, o kartu ir keistą įsiskverbimą į pačią istorijos esmę.

Požiūris į Lisbonų mergaites sumitintas, neretai išblukintas ir per daug hiperbolizuotas natūralumo ir realumo pagrindu. Kodėl taip yra? Ogi dėl to, kad vaikėzai šią istoriją pasakoja per atitinkamą laiko distanciją – jau praėjus daugeliui metų nuo „savižudybių sezono“, o tas pasakojimas neretai skamba tarsi per rūką, o kai rūką perskrodi, lieka keistos ir ryškios detalės – ką pasakė ponia Šer, koks buvo mergaičių kvapas ir kitos stulbinamai į atmintį įsirėžusios detalės. Paslaptis kuriama per laiko distanciją tarsi viskas vyksta čia ir dabar, bet per pasakojimo daugiasluoksniškumą mes žinome, kad taip nėra. Lisbonų mergaitės – Sesilija, Merė, Bonė, Laks ir Teresė primena keistas būtybes, kurios tiesiog fanatiškai vedė berniukus iš proto. Skaitant knygą, net susidaro toks įspūdis, kad tie vaikėzai daugiau nieko nedarė, tik tupėjo kelkraštyje ir nuolatos stebėjo byrantį Lisbonų namą ir kas dedasi už langų. Paaugliškas fanatiškumas čia užfiksuotas ypatinga tonacija ir darosi kraupu, kas iš tikrųjų nutiks Lisbonų mergaitėms.

Knygos finalas ir taip aiškus – lauk kone grupinės mergaičių savižudybės. Pasakotojas nevengia jau nuo pirmų skyrių užsiminti, kad visos Lisbonų mergaitės nusižudys. Visa kita – tai detalių dėliojimas ir bandymas aiškintis priežastis ir analizuoti Lisbonų bei mergaičių elgseną prieš jų savižudybę. Ir visgi per visą knygą nėra atsakoma į klausimą, kodėl mergaitės nusižudė. Jos nei liūdėjo, nei dar kažką... Turėjo savo paaugliškų problemų, griežtus tėvus – tai ką daugelis Amerikos paauglių išgyveno praėjusio amžiaus antroje pusėje. Aišku, viską dar sutirština tai, kad viskas žvelgiama nuo kelkraščio (berniukų pusės) ir nėra galimybių įsisupti į pačią Lisbonų šeimą ir paaiškinti visas priežastis. Bet tuo ir įdomi ši knyga! Tuo keistu fanatišku sudievinimu ir mistika, bandymu spėlioti, kodėl mergaitės norėjo mirti, jei atrodė sveikas ir gyvos.

Pagrindinis šio romano tikslas – paauglių gyvenimo peripetijos. Juk gerus šimtmečius į paauglius nė nebuvo žiūrima, tik išlaisvėjusioje visuomenėje ėmė formuotis keistas požiūris, kad paauglystė – tai „sudėtingas periodas“. O kas domėjosi anksčiau? Karai, nuosmukiai, pramonės kūrimas, vergystė ir kiti dalykai. Jaunimui nebuvo vietos. Manau J. Eugenides užfiksavo būtent pradėjusį plisti žvilgsnį į paauglių problemas. Šiuo atveju mergaičių problemas. Knygoje nemažai humoro, kuris kyla iš suaugusiųjų siauraprotiškumo ir sugebėjimą iš musės padaryti dramblį. Visi, tie daktarų spėliojimai apie Sesilijos paskleistas mirties daleles, kuriomis užsikrėtė likusios Lisbonų seserys, tiek kaimynų pasvarstymai apie tėvus, tiek žurnalistų interpretavimai kėlė juoką. Kiekvienas matuoja savo matu ir niekas nebando pabūti pačiomis mergaitėmis. Koks joms turėjo atrodyti tas pasaulis, kad jis būtų nevertas gyventi? „Galų gale Lisbonų mergaites draskiusios kančios rodė, kad jos paprasčiausiai atsisakė priimti pasaulį tokį, koks jis joms buvo siūlomas – kupiną trūkumų“ (p. 281) Apie ką ir eina kalba. Apie paauglių maksimalų potencialą gyventi ir viską patirti – viskas arba nieko, tačiau kaip retai tam suteikiamos sąlygos realizuoti.

Šiaip knyga skirta visiems. Paaugliai galės mėgautis paslaptinga Lisbonų mergaičių istorija, o suaugusieji ir literatūros mėgėjai pasakojimu stiliumi bei psichologija. Man ši knyga patiko, nesigailiu nei pirkęs, nei skaitęs. Dabar bėgsiu žiūrėti filmo.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com


4 komentarai:

  1. "Jaunuolių liūdesys nepaguodžiamas, nes jis neturi priežasties." Maždaug taip rašo A.B. Tai labai tinka ir kalbant apie "Jaunąsias savižudes", nes pagrindinis knygos IR filmo koziris yra gražiai supakuotas ir vartojimui paruoštas liūdesys. Jei tai būtų daina, pavadinčiau ją mirties ir depresijos kulto himnu populiariojoje paauglių literatūroje.

    Iš tikrųjų būdama trylikos laikiau "Jaunųjų savižudžių" filmą (tada dar nė nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą) absoliučiu favoritu. Kas kiek laiko vis peržiūrėdavau jį iš naujo. Galiausiai supratau, kad jo žavesys paveikus tik paaugliams. Kūrinys (ne)sąmoningai pasirenka savo vartotoją, todėl labai nuoširdžiai stebiuosi tais "suaugusiaisiais", o ypač literatūros mylėtojais, kurie skaitydami mėgautųsi pasakojimo stiliumi (kokie bereikšmiai šie žodžiai, ar ne?) ir psichologija.

    P.S. Man žavus Tavo užsispyrimas ir aistra aprašyti visą kultūrą, kurią suvartoji, bet pasigendu gilesnių įžvalgų, SAVO nuomonės išsakymo ir paprasčiausio srities išmanymo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais džiaugiuosi, kad nieko neišmanau, todėl labai lengva pakeverzoti šiame saite.

      P.S. "Kultūra" "tikrai skirta" tik vartojimui. :)

      Panaikinti
    2. Truputis išmanymo padėtų tobulėti ir pritraukti daugiau skaitytojų :)

      Panaikinti
  2. Deja, esu blogas komercas ir niekada netobulėju.

    AtsakytiPanaikinti