2011 m. liepos 9 d., šeštadienis

Knyga: Vanda Juknaitė "Išsiduosi. Balsu"


Vanda Juknaitė

Sveiki visi,

Pagaliau ir man atėjo metas pabaigti skaityti Vandos Juknaitės paskutinę neskaitytą knygą „Išsiduosi. Balsu“ (2002 m.). Labai džiaugiuosi, jog šios knygos neskaičiau anksčiau, nes ji atsidūrė mano rankose būtent tuo momentu, kada man jos labiausiai reikėjo. Didžiojo lūžio ir permainų metu. Paantraštė nurodo, jog tai esė rinkinys, tačiau skubu greitai paprieštarauti, jog knyga neturi vieno žanro. Čia skyla trys knygos atšakos – „Išsiduosi. Balsu“, kuri kalba laisva esė forma, bet labiau primenu autobiografinius atsiminimus, sumišusius su autorės refleksija, autorės esė ir įvairūs apmąstymai skelbti įvairioje spaudoje ir galiausiai Vanda Juknaitė kalbina įvairių likimo savaip „apdovanotus“ žmones.

Knyga – sukrečianti. Neslepiu savo susižavėjimo, nes tai tikriausiai stipriausia, ką teko paskutiniuoju metu skaityti. Kas galėjo pagalvoti, kad po lietuviškai blankaus ir solidaraus knygos viršelio iš tikro slepiasi tiek daug skausmo, minčių apie gyvenimą ir vienatvę. Nors knyga yra daugiasluoksnis rinkinys, tačiau viską jame apjungia skaudi bendražmogiškųjų vertybių Everestas, jeigu galima būtų šitaip pasakyti. Bendrumas, žmogaus artumas, štai kas man išryškėjo šioje knygoje, kad be mūsų ir už mūsų nieko daugiau nėra, nėra daiktų, nėra kitų vertybių, pinigų, viskas yra ŽMOGUS, kitaip sakant, mes patys esame kiekvienas kiekvienam kaip dovana.

Taip jau atsitiko, kad Vanda Juknaitė palietė vieną iš skaudžiausių žmogui Lietuvoje stygų – socialinį gyvenimą. Daug kalbama apie benamius vaikus ir man čia prieš akis iškyla E. Malūko romano „Šiukšlyno žmonės“ veikėjų realijos, tačiau Juknaitės patirtis yra autentiška, nes ji viena iš pirmųjų po Nepriklausomybės pradėjo socialinį darbą – kūrė benamių vaikų vasaros stovyklas, aišku, ir pati yra dėl to nukentėjusi morališkai ir teisiškai, apie visa tai rasite pačioje knygoje. „Ar gali semtis jėgų pats iš savęs?“ – klausia galiniame viršelyje Vanda Juknaitė. Šis klausimas mane vedė per visą skaitymo procesą. Vienaip man atrodė pačioje pradžioje – sakau, gali. Bet perskaičius man visgi paaiškėjo, kad mes, žmonės, be kitų esame kažkokie nebe žmonės. Mums žūtbūt reikalingas ryšys su kitu žmogumi. Kam? Dėl saugumo. Socialinis gyvenimas daug ką nulemia ir nesutinku su A. Camus, kuris teigė, jog viskas priklauso nuo paties žmogaus. Taip, nuo jo labai daug kas priklauso, tačiau V. Juknaitės knyga įrodo, kad kartais, kai esi mažas vaikas, besiformuojantis, neturintis teisės pasirinkti namų, šeimos, mamos – artimiausio žmogaus ir gyveni gatvėje, valgai bananų žieves, tave seksualiai prievartauja... Tada pagalvoji, ar tikrai tas vaikelis pats pasirinko tokį likimą? Tokiame negailestingame skausme, manding, atsiveria kažkas skausmingai aštraus ir pjudančio, tai, kas užgniaužia kvapą ir kartu suteikia kitokį, gyvesnį kvėpavimą ir supratimą, jog tavo paties gyvenimas dar nėra tokioje katastrofinėje padėtyje.

Knyga rašyta pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, į ją sukrautą daug refleksijų apie laisvę. Nuolat autorė užduoda klausimą, kokia laisvės kaina? Nuolat narstomas žmogiškumo klausimas, susvetimėjimo, istorinių (tremčių, žydų naikinimo, emigrantų) patirčių permąstymas. Kas mes esame dabar? Kas yra laisvas žmogus? Kokią kultūrą mes pasisėmėme iš Vakarų? Nejučia išaiškėjo visai kitos tiesos, kad žmogus ujamas Rytų ir Vakarų vis vien kažką paaukoja. Laisvė reikalauja aukų. Labai įdomios Vandos Juknaitės mintys buvo esė „Tarp dviejų mėgintuvėlių“, kurioje autorė svarstė, ką reiškia būti moterimi ir vyru. Net šiurpas nukrėtė, aišku, feminisčių nenaudai, tačiau Juknaitė intuityviai įspėjo, jog vyras visada yra nesaugus, visada yra smarkiai pažeidžiamas, nes visada iš jo reikalaujama kovos, atsakomybės, jėgos, griežtumo, reiklumo. Visada reikalaujama. Kitoks žvilgsnis į vyrą ir moterį, kurio niekur kitur dar nebuvau aptikęs, tiesą sakant, netgi šokiravo, nes visada nujaučiau, jog niekada ir neturi būti kovos tarp lyčių, tai tėra visuomeninis išmislas, politiniai žaidimėliai, tačiau jie YRA ir nieko nepadarysi. Žinot, verta paskaityti ir prisiliesti.

Visa knygą apjungia ir keista nuojauta – Pasaulis keičiasi ir nei prastėja, nei blogėja. Jeigu kažką įgyjame, kažko netenkame, kažką atrandame, kažką užmirštame. Ir tai yra ne vieno žmogaus patirtis, autorė per viską atskleidžia pačios tautos virsmą, o svarbiausias virsmo pjūvis – tautos, žmonių patirtis. Patirtis čia svarbiausia ir ji toli gražu nėra glostanti, maloni ir šilta, tačiau kažkuo ta skaudi patirtis visgi turi apvalančiąją ugnį. Ugnį, kurią reikią pereiti kiekvienam individualiai ir kartu su visais. Niekur autorė nesmerkia besikeičiančių tendencijų, rodos, autorė susitaikiusi, jog pasaulis keičiasi, tai evoliucijos dėsnis, naujų technologijų era ir naujovės turi ateiti, aišku, po dešimties metų nuo knygos išleidimo, mes matome, kaip pakito Lietuva ir žmonės, kokios naujos problemos kamuoja tautą, bet tuose tekstuose jau tada glūdėjo nujaučiamas sunkmetis ir išbandymas, kurie iš esmės niekada ir nepasitraukia. Jie visada šalia žmogaus.

Tekstas gilus. Sakiniai trumpi ir aiškūs, kartais „užmušantys“, verčiantys sustoti trumpam, pažiūrėti į dangų ar lubas ir viską suvokti. Buvau pasižymėjęs labai daug įdomių vietų, kurių galėčiau čia pricituoti, tačiau pagalvojau, jog neverta, nes knyga yra neįkainojama, ją reikia perskaityti kiekvienam, o ypač savo krizės momentu. Džiaugiuosi atradęs „Išsiduosi. Balsu“ reikiamu momentu. Tai knygą apie tai, kad gyvenimas tęsiasi net ir atsispyrus nuo dugno.

Jūsų Maištinga Siela

8 komentarai:

  1. Atsakymai
    1. Matai kaip tau gerai duhe

      Panaikinti
    2. Atsiprasau, tvarkykite savo kalbos kultura.

      Panaikinti
    3. Kas zino veikejus? Labai idomu man :D

      Panaikinti
  2. kokie sios knygos veikejai?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kas zino veikejus? Labai idomu man :D
    (turbut kaskas irgi susiduria su ta pacia problema kaip ir as, tai kas suzinos veikejus prasau parasykit, padesit kitiem :D)

    AtsakytiPanaikinti