2011 m. birželio 13 d., pirmadienis

Rašytoja Vanda Juknaitė: visą gyvenimą būsi mokinys

„Mokykloje galėjau pradėti dirbti nuo tada, kai pati užauginau savo vaikus, kai supratau, kad iš vaiko reikia mokytis“, – Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse kalbėjo rašytoja, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė Vanda Juknaitė. Jos teigimu, vaikas, jaunas žmogus yra kaip švari lenta, o mokytojo atsakomybė – neįrašyti lentoje to, ko nereikia.

– Šį pokalbį pradėčiau nuo detalės, kuri yra asmeniška ir ją čia miniu ne kaip žurnalistas, o kaip žmogus, klausydavęs jūsų vedamos laidos per Lietuvos radijo „Klasikos“ programą. Ta laida vadinosi „Apie riziką gyventi“ ir ji man buvo labai svarbi. Kodėl? Nes baigę mokyklą ir atėję į universitetą atsiduriame erdvėje, kuri dar nėra užgyventa, kur viskas prasideda „iš naujo“, ir, kaip atrodė, keičiasi visas pasaulis. Tuomet svarbu girdėti žmones, kuriais tiki, kurie lyg ir paaiškina tau „kaip reikia gyventi“. Klausydamasis jūsų tada, prieš šešetą metų, labai tikėjau tuo, ką ir kaip sakote. Dabar šį tikėjimą, pasitikėjimą tapatinu su mokinio ir mokytojo santykiu. Leiskite perfrazuoti jūsų laidos pavadinimą ir paklausti, ar pasitikėjimas kitu nėra mažiau rizikingas nei pats gyvenimas?

– Pasitikėjimas žmogumi – pats rizikingiausias dalykas. Kaip ir jo ugdymas. Nes nėra jokių garantijų, kas su tavimi bus rytoj. Aš pati visada lieku mokinio pozicijoje, iš žmonių, kuriuos kviesdavausi į minėtą laidą, mokiausi pati.

Mokytojo ir mokinio pozicija yra amžinoji mąstančio žmogaus kolizija. Neišsemiama, neišsprendžiama, viena tų, kurios yra rizikingos, ant ribos. O mokytojo darbo esmė, jo prakeikimas, kad visą gyvenimą jis turi mokytis, nes pasaulis keičiasi kasdien. Pasižiūrėkime, kaip per 20 metų pasikeitė mūsų gyvenimas, jo struktūra – tai, ką mokėjai vakar, šiandien jau nebetinka. Ir tik iš vaiko, iš studento, iš žmogaus, kurį matai prieš save, gali išmokti, kaip šiandien gyventi. Kitos alternatyvos mokytojas neturi. Čia ir yra tas prakeikimas – tu visą gyvenimą būsi mokinys.

– Paminėjote vaikus. Bent kažkiek su jūsų kūryba susipažinęs žmogus nedvejodamas pasakytų, kad vaikai jums labai svarbūs. Kalbu ne tik apie pokalbių su jais knygą „Tariamas iš tamsos“, bet ir apie kitus kūrinius, kuriuose vaiko mąstymas, jo žvilgsnis į kasdienybę, į žmogaus lemtį pasaulyje yra autentiškas, jautrus, sukrečiantis. Pamatyti pasaulį vaikų akimis. Kokios tos akys?

– Tos akys – pilnos vilties, be nusiminimo iš tingumo. Vaikas bėga, neša, griūva, keliasi... Jis ateina gyventi. Ir ta nuostata vėliau gęsta iki nenoro gyventi. Literatūra serga depresija, pasibjaurėjimu savo gyvenimu, tuštuma, nevilties jausmu. Vaikas to neturi. Ir tik iš jo gali išmokti drąsos gyventi.

– „Vaikai nemąsto. Vaikai sako tiesą“. Taip jūsų knygoje „Tariamas iš tamsos“ kalbėjo viena mergaitė.

– Elzė... Gal vaikai nesuvokia tos tiesos, kurią sako, bet ji nėra atmetama. Buvo toks keistas dalykas. Prisimenu, norėjau užrakinti namo duris ir kažkuris iš mano vaikų paprašė jų nerakinti. Aš atsiminiau, kad mano vaikystės metais kaime durys niekada nebuvo rakinamos. Vaikas šito negalėjo žinoti, nebuvau jam apie tai pasakojusi. Tai buvo kito gyvenimo, neišblaškyto gyvenimo ataidėjimas. Vidinė būtinybė, kad durys būtų nerakinamos, kad neužsidarytum nuo pasaulio.

Mes daug ką atsinešame nesuvokdami, nežinodami, iš kur tai yra. Daugybė dalykų valdo mūsų elgesį. Šiuolaikinis žmogus gyvena taip, tarsi prieš jį nieko nebuvo, ir po jo nieko nebus. Jis yra čia ir dabar blogąja prasme. Bet mes atsinešame elgesio modelius iš kartų, gyvenusių prieš mus, nešame juos į kitas kartas. Bendraudamas su vaiku, su jaunu žmogumi gali tą labai ryškiai pamatyti. Yra švari lenta. Ir mokytojo atsakomybė, nors šis žodis čia per silpnas, yra neįrašyti švarioje lentoje to, ko nereikia.

– O kaip to išmokti? Jūs, dėstydama Vilniaus pedagoginiame universitete, matote būsimus mokytojus. Kokie jie? Suprantantys, kaip svarbu yra tai, ką įrašai lentoje?

– Šiemet į universitetą atėjo visiškai kitokie žmonės, nepaprastai motyvuoti. Vyksta esminis lūžis, kuris yra beveik neįtikėtinas bendrame fone, žiniasklaidos fone, kur mes visi – nevykėliai, žlungantys, kur pasaulio vaizdas labai susiaurintas, kriminalizuotas. Su jaunais žmonėmis kalbuosi, kuo jie norėtų būti. Kadangi tai lituanistai, dalį jų vilioja žurnalistika. Ir užduodu jiems tradicinį klausimą – kokiame laikraštyje jie norėtų dirbti? Visų atsakymo pradžia yra ta pati – jokiame. Tačiau to, ką studentai teigia antroje atsakymo dalyje, iki šiol nebuvo. Jie sako norintys laikraštį leisti patys.

Kai jaunų žmonių klausiu, kas jiems yra svarbiausia, kokį svarbiausią gyvenimo įvykį ar įspūdį jie galėtų papasakoti, išgirstu juos kalbant apie šviesius dalykus. Tai – labai stebina, nes žinome, kiek tragiškų įvykių patiria žmogus, kiek jaunuolių žūsta, kaip jie nėra apsaugoti. Klausiu, ar tokių dalykų jūsų gyvenime yra? Rankas pakelia visi. Tačiau jie apie tai nepasakoja. Sunkius dalykus žmogus jau pajėgia pasilikti pats sau. Jis pagalvoja, ką sako, nebepasiduoda pirminiam išgyvenimui, pradėjo aplink save matyti ir kitus žmones.

– Vadinasi, keičiasi ne tik jie, bet ir mokykla, iš kurios atėjo į universitetą. Taip pat ir šeima.

– Keičiasi viskas kartu. Gyvenimas leidžia naujus ūglius, tačiau po senais lapais ne visada juos pamatai. Mokykla nuveikia labai daug, bet visa tai yra užgožta bendro triukšmo, negatyvios nuostatos fono, kurį matome žiniasklaidoje. Ji yra visuomenės sanitaras, tačiau kartais pašienauja ten, kur galėtų sustoti.

– Dėl kokių šienavimo plotų labiausiai skaudu?

– Kai žeminamas žmogus, kai norima ne išryškinti, kas bloga, bet pažeminti. Net ir nusikaltęs, žmogus turi teisę į pagarbą, teisę į orumą. Tuo pagrįsta visa moderni savivoka. Mokytojui toks žeminimas, tokia nepagarba kerta labiausiai, nes jis stovi prieš klasę kaip vienas iš tos suaugusiųjų visuomenės, kuri gaudžia tame negatyviame fone. „Tu toks pats, kaip jie visi“. Mokytojas turi įrodyti, kad yra ir kita galimybė.

– Viename interviu esate sakiusi, kad vaikams davėme laisvę dūkti, rėkauti, bet neišmokėme jų laiku nutilti. Matyt, tai taip pat ne tik šeimos, bet mokytojo atsakomybė. Kaip ne nutildyti vaiką, bet išmokyti jį nutilti?

– Dar sovietmečiu „Lietuvos“ ansamblis nuvažiavo į Japoniją. Japonai paprašė vieno papildomo koncerto vaikams, nes jie vaikams rodo viską, kas tik įmanoma. Man pasakoja, kad į salę pradėję rinktis vaikais dūko, žviegė, laidė popierines žuvėdras. Ansamblio nariai galvojo, ką reikės daryti. Atėjo koncerno valanda ir buvo nuspręsta, kad į sceną turi išeiti žmogus ir paprašyti tylos. Vos jis pradėjo eiti į sceną, salė nutilo.

Tai yra abi laisvės pusės. Mes turėjome mažai laiko, todėl kol kas įsisąmoninome tik vieną. Mokytojo esmė, mokytojo prakeikimas – parodyti vaikui „nuo“, „iki“. Čia, vėlgi, ta pati riba – kiek leisti ir kada sustoti. Baisi riba. Tačiau mane labai padrąsino šių metų studentai. Ne viena pirmakursė pasakė – „mano mokytoja buvo jūsų studentė“. Ne tik mano, bet ir kitų, kurie čia dirba. Vadinasi, mes nepaleidžiame iš rankų siūlo.

– Tą siūlą pradėjote laikyti ne tik universitete, bet ir mokykloje, nes mokytoja dirbote ir jūs.

– Vienerius metus. Turėjau ketvirtokus. Tai buvo grįžimas į vaikystę. Dabar galėčiau dirbti mokykloje, o tada negalėjau, nes jeigu vaikas iškrėsdavo kokią šunybę ir man reikėdavo jį barti, nesugebėdavau to, nes imdavo didelis juokas iš to, ką jis iškrėtė. Prisimenu kartą iš juoko atsitūpiau vidury klasės.

– Ką tas vaikas padarė?

– Ant galvos išsipylė rašalą. Jis buvo baltapūkis, o tos rašalo dėmės man priminė deglą paršiuką. Tada dar nesupratau, tačiau dabar jau galiu suprasti, kaip vaikai priėmė mano santykį su jais. Jiems tai buvo natūralus mokytojos elgesys, jie tuo nepiktnaudžiavo, todėl neturėjau jokių problemų. Ką ten problemų... Prisimenu tuos vaikus visą gyvenimą.

– Bet sakote, kad mokykloje galėtumėte dirbti tik dabar.

– Mokykloje galėjau pradėti dirbti nuo tada, kai pati užauginau savo vaikus, kai supratau, kad iš vaiko reikia mokytis. Mokytis gyventi.


Paimta iš 15min.lt

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą