2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Tai, kas neįvardijama žodžiais

Sveiki visi,

Kaip Jūs visi laikotės? Kaip Jums praėjo Velykos? Man laikinai teko grįžti į tėviškę ir pabuvoti senuose vaikystės užkambariuose. Žinot, buvo visai linksma, nes daugelį dalykų tenka pasverti iš naujo. Kai grįžti į savo pradžios tašką, nuo ko tu ir prasidėjai, viską imi matuoti linijiniu laiku, distancijomis. Imi liesti ir čiupinėti senus daiktus, valyti dulkes nuo senų knygų, vaikščioti po vaikystės sodą, laukus, kalvas, miškus... Ir viskas yra taip jauku ir atpažįstama, kad savaime norisi tą būseną įvardinti, bet niekaip nesugebu atrinkti žodžio, kuris pateisintų šį keistą jausmą. Ilgai galvojau, jog tai ilgesys sumišęs su nostalgija, bet ne, aš šių vietų nesiilgiu, jos man gražios, mielos ir artimos, tačiau jos, bet jos nekelia man nostalgijos. Jaučiuosi kaip mamutas, kuris po ledynmečio atitirpsta ir ima slankioti po savo medžioklės plotus, tačiau nieko nesiilgi. Gal ir nereikia to jausmo įvardyti, gal tai ir neįvardijama, veikiau tai senų struktūrų prisijungimas prie dabartinės savirealizacijos.

Žmonės turi puikią atmintį, sako, prijaukintas vilkas vis tiek žiūrės į mišką, gal tai ir tiesa. Sugrįžus namo, jaučiasi miestietiškos ir kaimiškos kultūros sandūra, nueita distancija, kuri nebeatitaisoma. Matyt, tai yra gyvenimas. Imi jaustis keistai senas, turintis savitą patirties bagažą, kuris niekaip nebeįsitenka į tą laiką, kuris buvo nugyventas kaime, tarp to dangaus, kurį laiko tik Žemaitija, o kitur dangus priklauso kitiems. Tai žodžiais neįvardijama. Ir tebūnie tai neįvardijama, tebūnie tai paslaptis, kuri prieinama tik jausmams, bet ne sąvokoms ir žodžiams.

Jūsų Maištinga Siela

1 komentaras: