2011 m. balandžio 5 d., antradienis

Knyga: Vincas Krėvė - Mickevičius "Skirgaila"

Sveiki visi,

Šiandien per daug neišplėsdamas noriu pristatyti Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinę dramą „Skirgaila“. Na, tai tikriausiai viena labiausiai skaitytinų dramų mokyklinėje programoje ir apskritai viena žinomiausių ir garsiausių dramų visoje lietuvių dramaturgijos padangėje. Na, Skirgaila iš tikrųjų labai stiprus kūrinys, todėl ne veltui tiek daug dėmesio jai skirta ir taip intensyviai ir ilgai nagrinėjama. Tikroji šio kūrinio genezė prasideda XX amžiaus pradžioje, kada rašytojas Vincas Krėvė gyvendamas Baku (Azerbaidžano sostinėje) prikalbinamas ką nors išversti į rusų kalbą iš lietuvių dramaturgijos, nežinia kodėl, bet Krėvė kaip alternatyvą ima ir sukuria „Skirgailą“ 1916 metais, tačiau almanachas, į kurį turėjo patekti ši drama, taip ir neišėjo ir ši drama rusų kalba publikuojama tik 1922 metais, o 1924 metais pasirodo ir lietuviškai. Krėvės dramos kūrybai turėjo labai daug įtakos ne Vaičaičio dramos įtaka, bet pasaulinė dramaturgija. Labai ryški romantinė ir realistinės krypties tipologijos dvelksmai, tačiau daugelis tyrinėtojų ima „Skirgailą“ lyginti su Šekspyro dramomis „Makbetas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“ ir t.t. Na, iš tikrųjų „Skirgaila“ tikrai turi daug šekspyriškosios tipologijos, tačiau kartu jinai yra savita, turi savo kitonišką idėją ir labai intensyvią veikėjų vidinių išgyvenimų ir psichologizacijos grandinę, ko apskritai nebuvo lietuvių dramaturgijoje, kadangi Fromas – Gužutis ir kiti tos kartos dramaturgai kūrė, sakyčiau, visai kitokiomis užmačiomis ir mastais, kurie neprilygo Krėvės dramai.

„Skirgaila“ ilgai buvo vienintelė lietuvių drama, kuri buvo moderni, aukštos klasės ir be galo vieniša. Tik po geroko laiko Sruoga lyg ir atsakė savo „Milžino paunksme“, kuri taip pat laikoma istorinės dramos elitiniu kūriniu. Apskritai „Skirgaila“ įdomus ir nelengvas kūrinys, jį reikia gliaudyti, prisijaukinti, analizuoti , suvokti ir pateisinti veikėjų elgseną, kad atsivertų sudėtingas laikotarpio fonas, veikėjų vidinis dramatizmas. Tarp dviejų ugnių atsiduria ir LDK kunigaikštis Skirgaila, kai į jo pilį suvažiuoja lenkų ir vokiečių pasiuntiniai, kartu atsiveždami ir savo kėslus, kuriuos Skirgaila greitai permato, tačiau jo vidinė drama vyksta ne dėl pasiuntinių, bet dėl pasirinkimo. Apskritai ar valdovas gali išlikti ir žmogumi? Tai yra gilus tapatybės klausimas. Ar pareigos gali nužudyti prigimtines žmogiškumo savybes? Ar apskritai yra suderinami šie du pradai. Šalia to dar yra valdovo atsakomybė. Ką pasirikti, Lietuvai palankią politinę padėtį ar Lietuvą pražudysiančią situaciją, bet išgelbėsiančią jos garbę senolių akivaizdoje. Tai sudėtinga epochų sankirta, kai Lietuva dar tik bando absorbuoti savo katalikybės įvaizdį, bet kartu dar gyvos pagonybės šaknys. Skirgaila įkūnija Lietuvos 14 amžiaus būvį, valdovas taip pat nežino ir per visą dramą taip ir neatsako į klausimą, kokia religija jam pačiam yra priimtiniausia. Šalia valdovo atsakomybės taip pat rutuliojasi ir žmogiškasis pradas – bandymas „prisijaukinti“ Onos Duonutės meilę, bet ši jį atstumia dėl barbariškumo ir savo pasižadėjimo kitam valdovui. Galiausiai Skirgaila ją veda per jėgą, nustumdamas žmogiškumą ir perimdamas valdovo imidžą.

Kur yra tragedija, kai drama nesibaigia pagrindinio herojaus mirtimi? Sunku atsakyti, bet manding, tai yra kartu žmogiškumo valdovo viduje pragaištis. Jis fiziologiškai nemirė, bet mirė, sunyko jo žmogiškasis pradas, kadangi jis nužudo ant mylimojo kapo Oną Duonutę. Tačiau ar valdovas gali toliau būti be žmogaus? Sunku pasakyti, tautai ir aplinkiniams valdovas tampa tironu, prisimenant Neroną, Kaligulą ir kitus garsiuosius tironus, kurie nepažinojo žmogiškojo prado.

Tragedija labai stipri, išvystyta, plataus užmojo, aprėpiant platų politinį, religinį, istorinį kontekstą. Keista, kad šiais laikais taip niekas nesiryžta, o gal tiesiog neatkreipia dėmesio į šios dramos realizavimą teatre. Juk turim tikrai pajėgių režisierių, bet „Skirgaila“ galbūt išlieka rimtas iššūkis ir atsakomybė net režisierių galvoms. Kad ir kaip ten bebūtų, kūrinys yra tikrai unikalus ir stiprus, palyginus su to meto masto dramaturgija, „Skirgaila“ yra tikras baravykas – grybų karalius.

Jūsų Maištinga Siela

1 komentaras:

  1. VALDOVO PROBLEMA V.KRĖVĖS DRAMOJE „SKIRGAILA“
    Referatas, interpretacija, rašinys
    http://skirgaila.blogspot.com/

    AtsakytiPanaikinti