Sveiki visi,
Šiandien pažiūrėjau Algimanto Čekuolio laidą ir skubu pasidalyti įspūdžiais ir savo komentarais. Šįkart gerbiamas žurnalistas pasakojo apie politinę situaciją ties Himalajų kalnais. Jis pasakojo apie Indijos ir Kinijos varžytuves, šiek tiek užsiminė apie 1962 metų karą ir dabartinę „beribę“ pasienio politiką, tačiau kur kas mane nustebino pasakojimas apie amerikiečių karius Pakistane.
Jau seniai žinojau, jog vykdoma JAV politika užsienio atžvilgiu nėra švari ir skaidri. Neretai JAV tampa agresorė šalimi, kuri provokuoja karą. Prisiminkime antai slaptų dokumentinių filmų iškeltą hipotezę apie tai, kad Rugsėjo 11 – osios nelaimę visgi suvaidino pati Amerikos valdžia, kad galėtų apkaltinti teroristus rytiečius musulmonus ir prieš juos pradėti karą. Deja, 2003 metais JAV ir ėmėsi veiksmų Irake. Šįkart JAV sėkmingai kursto karą Libijoje ir dangstosi „Pasaulio gelbėtojos“ įvaizdžiu, kaip kadaise Sovietai okupavo mūsų kraštą, sakydami, jog jie yra mūsų išvaduotojai, tačiau mūsų išvaduoti nereikėjo nuo nieko, nes vokiečiai jau buvo atsitraukę. Ta pati taktika, bet kiti veidai ir vardai.
Grįžtu prie Čekuolio pasakojimo. Prieš penketą ar daugiau metų buvo paviešintas žiaurus amerikiečių elgesys Irake, kai viena vadė moteris tiesiog suvesdavo vietinius ale kalinius ir visaip iš jų tyčiodavosi, fotografuodavosi prie nurengtų ir sumuštų vietinių. Šios nuotraukos buvo paviešintos, pati nušalinta ir nubausta. Tačiau kiek dar amerikiečių karių tokių „pasilinksminimų“ buvo nedemaskuota iki šiol nežinoma. Čekuolis pasakojo apie visai kitą įvykį, kuris aktualesnis mūsų dienoms, nes veiksmas vyksta Pakistane, netoli Pasaulio stogo. Šis pasakojimas parodo žiaurų amerikiečių elgesį. Vienas labai nesimpatingos išvaizdos: du metrai, beveik skustas, ištreniruoto kūno ir grubaus veido vyras, kuris nesugebėjo baigti net vidurinės, buvo paskelbtas būrio vadu. Galiausiai jis gavo vietą Pakistane, tarnauti už Ameriką, tačiau jis buvo pilnas agresijos, žodžiu, baisuoklis, kokius rodo kino filmuose. Amerika nurodė saugoti civilius, užuot kovojant prieš Talibus ir kitus teroristus, bet nutiko taip, kad šis vyrukas sumanė pasilinksminti liedamas civilių kraują. Štai tokia situacija kare – jis susprogdindavo vietinius civilius arba juos nukankindavo, visada nupjaudavo jų mažąjį pirštelį ir taip kraupindavo aplinkinius. Pornografiją keitė į vietinius ginklus, su kuriais pačius vietinius sadistiškai žudydavo, o svarbiausia, kad jis taip įtraukdavo visą savo būrį į nusikaltimus, privesdamas pačius tylėti. Iš tikrųjų kaip jis elgdavosi su vietiniais ir saviškiais yra surašytos ilgiausios istorijos, kurios pranoksta net „Pjūklo“ filmus, net nesinori jų visų pasakoti. Viską surežisuodavo taip, lyg patys civiliai neva juos užpuolė ir jiems teko gintis, bet nieko panašaus. Tas sadistas net kaime iš nuobodolio nušovė du nekaltus vietinius šunis, vietiniai užprotestavo, o jis už tai sudegino jų maisto davinius. Galiausiai šis sadistas buvo išaiškintas ir nuteistas iki gyvos galvos. Buvo rastos visos jo aukų nuotraukos, nes prie jų fotografuodavosi jo būrys ciniškai ir nepagarbiai iš visko tyčiodamiesi, tų nuotraukų net žiniasklaida nenori viešinti, nes atrodo pernelyg žiaurūs.
Ką aš norėjau pasakyti, kad karas nieko gero neatneša. Kare nebelieka kas ką gina, kas ką skriaudžia, nes atsiranda visokių idiotų, kurie net saviškius skerdžia, šaiposi. Todėl kaip yra svarbu žinoti, kokius žmones siunčiame į karą ir su kokiais užmačiais, nes kare nereikia vien žiaurumo ir masės, kaip šiuo atvejo to sadisto, bet reikia ir proto! Toks įspūdis, kad amerikiečiai į karą siunčia savo atmatas ir vadina „Pasaulio teisuolę“. Kokia yra iš tikrųjų ta politinė situacija ir kas iš tikrųjų vyksta tame kare yra tik kruopelytė tiesos, o visa kita yra bandoma nuslėpti arba pateikti ne tokią tiesą, kokia iš tikrųjų egzistuoja. Mes sėdime ant tokios sumautos melo parako statinės, kad kur bežiūrėsime, vis tiek matysime ne tą, kas iš tikrųjų vyksta. Visas tas melo mazutas yra pumpuojamas per žiniasklaidą, kuri yra paperkama, užsakoma. Ir tik tokios istorijos, kurios galiausiai iš lūpų į lūpas pasiekia tiesos akiratį, tada išryškėja tikroji padėtis. O kiek dar tų tiesų yra nuslepiame ir kiek yra manipuliuojama, niekas nė nežino.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą