Filmas: "Veidrodis"

Sveiki visi,

Visai neseniai pamačiau antrąjį Andrejaus Tarkovskio filmą „Veidrodis“ (1975 m.) su garsiąja Margarita Terechova... Po matyto „Stalkerio“ buvau atitrūkęs nuo realybės, o štai „Veidrodis“ ir vėl panardino į paslaptingą Tarkovskio pasaulį. Na, šis režisierius genijus, nieko čia ir nepridursi. Man asmeniškai, „Stalkeris“ buvo šiek tiek įdomesnis, tačiau ir „Veidrodis“ turi tikrai didelės dvasinės potencijos, visų pirma – gėla, personažų gėla, kasdienybės gėla. Personažai nuogi prieš kamerą, nuogi savo jausmu, jokio kičo, jokių blizgučių, tik paprasti rusiški laukai, sovietinės patalpos, knyga ant palangės, šuniukas ant komodos, vaikai cukrumi barstantys kačiuką ir patys valgantys duona su pienu. Viskas taip nekalta, taip gyva, tarsi vėl ir vėl sugrįžčiau pats į kaimą...

Šįkart siužetas labiau išvystytas, daugiasluoksnis, tačiau yra daug nuostabių alegorijų, nutylėjimų, nuostabių rusiškų eilių, istorinių kadrų intarpų, dokumentika taip pat įpinami į filmą. Ir visgi, apie ką filmas? Antrą kartą susiduriu su Tarkovskiu ir antrą kartą negaliu pasakyti apie ką filmas, jį reikia, tiesiog, pamatyti. Galėčiau sakyti, kad tai pasakojimas apie dvi kartas, dvi veidrodžio puses, kurios mistiškai ir psichologiškai persipina filme. Galėčiau pasakyti, jog tai filmas apie moters džiaugsmą ir skausmą, vienatvę ir šeimą, tačiau nei vienas, nei kitas apibūdinimas netiks. Tarkovskis yra magas, jis beprotiškai numatė šio filmo kombinaciją, raktą, tą jausmą, kitaip šio filmo nelabai ir suvoksi, tik savo jausmų receptoriais. Vaidyba nuostabi, kamera plaukia per epizodus tarsi lengvas vaiduoklis, fragmentai švelnūs, poetiški, meniškai angažuoti su mistikos atspalviu. Siurrealizmas kine, Tarkovskyje yra tarsi gyva upė, žiūrint amerikiečių mistinius filmus, aš nejaučiu tos dvasios, nejaučiu įtampos, nežinomybės...

Man labai patinka, o kartais ir baugina tai, jog Tarkovskis, šiuokart ir „Veidrodyje“, padaro taip, jog tu žiūri ir nieko nesupranti ir bijai, jog pažiūrėsi iki filmo pabaigos ir vis tiek nieko nesuprasi. Tai demoniški spąstai, kurių beveik niekur kitur nesu matęs. Niekada nežinai kuo viskas baigsis, kaip viskas susisies, kaip viskas pakryps. Nežinojimas ir troškimas suvokti veda ir veja veiksmą į priekį. Taip, tai stiprus filmas, vadinamas šedevru, man taip pat patiko, o ir apsiriboti vien tik „Veidrodžiu“ neketinu, dar laukia keli Tarkovskio filmai, juos žiūrėti, išjausti yra tikras iššūkis, malonus iššūkis, kurį supras, tikriausiai, tik tikri kino gurmanai.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela