2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Filmas: "Stalkeris"

Sveiki visi,

Šiandien labai džiaugiuosi, jog pagaliau išdrįsau ir susiveikiau pažiūrėti legendinio rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmą „Stalkeris“ (Stalker) (1979 m.). Tai nepaskutinis jo filmas, kurį čia ketinu pristatyti, bet nuo kažko reikėjo pradėti, taigi pradėjau nuo „Stalkerio“. Žinot, po filmo iki šiol jaučiuosi keistai, toks plaukiojantis, netikras. Belieka sutikti, jog šis Tarkovskio filmas turi tikrai didelės dvasinio poveikio potencijos. Tai nelengvas iššūkis tikriems kino mylėtojams, bet baisiai malonus. Žiūrėjau pustrečios valandos į tas kartais lėtas ir melancholiškas, statiškas scenas ir man kvepėjo Rusija, kvepėjo kaimu, žeme, samanomis, praėjusio amžiaus istorija. Tai tikrai puikus, nepakartojamas filmas, aišku, ne Holivudo produkcijos mylėtojams, šiek abejoju ar ištvertų tokį filmą bent pusvalandį, tai filmas, kuris iš tokių žiūrovų pareikalaus nemažai kantrybės ir ryžto. Bet koks tai filmas, Dieve, Dieve...

Jei sakiau, kad knygos nesensta, o sensta tik filmai, tai nuo šiol į tai žiūriu šiek tiek kitaip. Filmui daugiau nei trisdešimt metų, spalvos jau kitokios, aktoriai nebeatpažįstami, tačiau Tarkovskio idėja labai gyva ir jaučiama visai kitais receptoriais. „Stalkeris“ pasakoja apie vieną vyriškį, beprotišką vyriškį, kuris su dviem „bendraminčiais“ leidžiasi į Zoną, tik filmo eigoje suvokiame, kas iš tikrųjų ta Zona, kodėl žmonės jos bijo, o tie bepročiai ten leidžiasi. Tai mistinė vieta, kuri pati turi savo mąstymo ir žaidimo modelį. Tai keistas mistinis kinas, tikra siurrealizmo banga, nuo kurios, kaip manoma, buvo užsikrėtusi ir Jurga Ivanauskaitė, rašydamas savo pirmąsias noveles „Pakalnučių metai“ ir „Kaip užsiauginti baimę“. Iš tikrųjų ir aš radau tam tikrų sąsajų tarp jos siurrealistinių novelių ir šio Tarkovskio filmo. Tai labai įdomi studija, o ir valandos bežiūrint šį filmą prabėgo turiningai ir įdomiai.

Tai filmas, kurį reikia pajusti ir savotiškai išjausti. Kartais gali pagauti tokį kuriamą nežinomybės transą ir eiti paskui herojaus į tą apleistą Zonos namą, kurioje glūdi nežinia kas ir nežinia kur, jog pradedi jausti didžiulį kino malonumą. Ta nežinomybė – nepaaiškinama jėga, kuri talentingai pertransliuojama juostoje. Juosta gan sena, dalis filmo tyčia filmuota nespalvotai, ryški metų sezonų kaita ir žinoma mistifikacija, magiškasis realizmas kine. Na, neaušinsiu burnos ir tiesiog parekomenduosiu visiems gurmaniško kino mylėtojams. Beje, jeigu susidomėjote, galiu duoti ir šio filmo lietuviškus subtitrus, tereikia man parašyti į emailą, kuris duotas šone ir aš atsiųsiu.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. Puiki puikaus filmo recenzija. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Visas filmas yra apie laimės ieškojimus, nei daugiau, nei mažiau.

    AtsakytiPanaikinti