Sveiki visi,
Visai neseniai www.lrytas.lt perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį, jį galite rasti PASPAUDĘ ČIA. Iš esmės garsi Lietuvos rašytoja, (daug kas laukia pasirodant „Sailva Rerum II“ knygynuose ir neseniai latvius nudžiugino išversta pirmoji šios knygos dalis), prakalbo gan ironiškai apie lietuvių kalbos likimą. Taigi norėjau pakomentuoti ši jos straipsnį.
Diskusijų daug sukėlęs straipsnis, kuriame Sabaliauskaitė pasakė griežtą tabu kalbos sankcijoms. Iš esmės problema yra tame, kad kalbininkai yra įspęsti į rėmus dėl senų, mano galva, pagedusių įstatymų. Mano galva, kalbininkai arba kaip pats juos praminiau „kalbos budeliais“, neleidžia laisvai vystytis mūsų kalbai. Sabaliauskaitė palygino dviejų kalbų virsmą, kada anglų kalba eina kartu su literatūra, o mūsų lietuvių, kalbininkų ir įstatymų dėka, lieka atskira komedija. Šnekamoji kalba labai skiriasi nuo literatūrinės, redaktoriai be gailesčio brauko kultūroje, natūraliu būdu susiformavusius barbarizmus, naujadarus, sulietuvintus skolinius ir t.t., nes šie yra atsakingi už kalbos grynumą. Ir iš tikrųjų mes kasame patys sau duobę, užuot ravėję daržą, ravime šieną ir užkertame natūraliam kalbos vystymosi procesui.
Na, tebūnie. Daug kas iš senųjų kartų pergyvena dėl kalbos neišsaugojimo, jog sena, archajinė kalba pasimirš, tačiau pasimirštame mes patys, pamirštame savo laisvą kalbėseną ir kūrybą. Dabar dėl sankcijų kūrėjas, tebūnie tai rašytojas, turi kurti medine, negyva kalba, o ta, kuri gyva ir vartojama kasdien yra neva nešvari, purvina. Mes vėl grįžtame į lenkų ir lietuvių kalbos laikus, kai lietuvių kalba, šnekamoji, tą pati, kurią mirtinai norime išsaugoti, buvo laikoma bėdžių ir bomžų kalba. Mano galva, niekur senoji kalba nedings, ji užpatentuota mūsų literatūroje, ji nuolatos kintanti, nuolatos einanti į priekį, o mes vis dar vadovaujamės XX amžiaus pradžios taisyklėmis. Tai šiek tiek absurdiška.
Kalbos budeliai dejuoja – o ką mums daryti, kaip prasigyventi, juk toks mūsų darbas. Visų pirma, niekas neliepė būti kalbininku ir visų antra, kalbininkai galėtų išsiplėsti ir imti pagaliau patruliuoti interneto platybėse ir „minusuoti“ mūsų tautiečių komentarus, spręsti homofobijos, rasistinius ir kitus neapykantos pasisakymus, įžvelgti tame minusus ir gryninti tautą, o ne atitolinti meną nuo kasdieniško virsmo. Darbo yra, tik aišku, ar už jį bus mokama? Jei nėra tikslo, tai gal nereikia jo ir siekti, arba reiktų susikurti kito darbo objektą, jei jau įstatymus mes nepajėgūs pertvarkyti. Žodžiu, aš kaip ir Kristina Sabaliauskaitė iš esmės nepritariu tai stagnacijai, tai betonuojančiai kalbos gryninimo ir natūralios evoliucijos stabdymui.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą