Sveiki visi,
Šiandien šviečia saulė. Dangus mėlynas tarsi vandenynas. Negalėjau neišeiti į lauką ir nepasižiūrėti į taip ilgai lauktą dangų. Jau ketvirta valanda, saulė leidžiasi ir kitas daugiabutis pro mano langą dega auksu. Tokios dienos – stebuklas.
Mano mamai visada skaudėdavo kojos. Skaudėdavo, nes keisis orai ir iš tikrųjų jie keisdavosi. Keista, kiek visgi žmogaus siela ir kūnas jaučia aplinkos, gamtos permainas. Kai buvau mažas tuo netikėjau, na, kaip tai galima, o pasirodo galima. Šiandien užčiuopiau, jog pavasaris ne už kalnų ir aš jo taip laukiu. Laukiu cemento, žaluma trykštančių medžių, ilgų kelionių po viduramžių senamiestį, klausantis MP3, savo mėgstamos muzikos, Nėries. Viduje kažkas kirba, jaučiu permainas, laukiu jų, nes permainos visada man išeina į naudą. Prieš akis – vasaris, o šis mėnuo visada pas mane yra chaotiškas, bet tas chaosas visada kažką atneša visam pusmečiui. Dabartinė nekūrybinė būsena irgi yra būsena, kai lauki ir nenurimsti, slampinėji pakampėmis, negali rašysi, negali skaityti, nieko negali, bet... Tai yra dirva naujai idėjai, naujam vėjuj.
Vaikščiojau po gatves ir pagalvojau: tamsios dienos greit sutirps kaip tas sniegas. Sutirps ir ateis naujos idėjos, nauja ryški gyvenimo banga, belieka tik ruošti banglentę ir pagauti bangą. Tyla prieš audrą, prieš smagumą, prieš gyvenimą, kuris lyg zombiai atrieda, atidunda. Tebūnie tai.
Mamai skaudėdavo kojas ir ji jausdavo orų permainas, o man nieko neskauda, man tokia stagnacijos būsena, kuri, rodos, ims tuojau ir išsilukštens. Kaip medis tuojau skausmingai paleis salotinių lapų putotą vyną tarp miesto stogų. Tebūnie tai dirva. Tebūnie tyla prieš audrą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą