2011 m. sausio 7 d., penktadienis

Knyga: Sofi Oksanen "Valymas"

(Rašytoja Sofi Oksanen)

Sveiki visi,

Jau kuris laikas ketinau perskaityti garsiosios suomių rašytojos Sofi Oksanen romaną „Valymas“. Pagaliau pavyko. Leidykla „Versus aureus“ išvertė šį romaną ir paleido į knygų rinką. Interneto platybėse jau pasklido nemažai nuomonių apie šį romaną, kurios dažniausiai baigėsi liaupsėmis. Teko pačiam įsitikinti šio romano poveikiu. Paragauti, atsikąsti, kaip sakant, išliaupsinto vaisiaus. Iš tikrųjų apie šį romaną jau girdėjau labai seniai, kai jis dar net nebuvo verčiamas į lietuvių kalbą. Išgirdau apie suomių rašytoją – maištininkę – feministę ir kaip ši Skandinavijoje išgarsino Estijos vardą. Aišku, po to ėmė rodytis įvairūs straipsniai internete, galiausiai pati autorė svečiavosi Vilniuje ir dar svečiuosis ateinančioje Knygų mugėje. Ir galiausiai, po dviejų didelių premijų Runebergo ir Finlandia, šis romanas dar iškovojo ir tarptautinį apdovanojimą – „Femina“, Prancūzijoje vykstančiuose kasmetiniuose apdovanojimuose už geriausią užsienietišką romaną. Nusprendžiau nebedelsti ir perskaityti.

Žinot, kai skaitai knygą su nuotaika, kad knyga bus stipri – prarandi dalį aštrių pojūčių. Kai knyga į rankas patenka beveik nežinoma, papildomai dar patyri nustebimo katarsį. S. Oksanen „Valymas“ – smagus romanas, stiprus, įtaigus, ambicingas, talentingai parašytas. Galbūt rašymo stilius ir nėra kažkuo labai ypatingas, nėra jis įmantrus, originalus, tačiau paprastais žodžiai „užmušamas“ skaitytojas. Iš pradžių pasirodė netgi pedantiškas – tik pamanykit, kažkokios musės aprašymas apima net kelis puslapius. Tačiau, kai ši musė atsikartoja kaip leitmotyvas visoje istorijoje ir skirtinguose laikotarpiuose, atrodo kažkas įdomaus, intriguojančio. Romano įtaigumu niekas tikrai neabejos. Mane tik stebino autorės asmenybė. Autorė gotė, ryški, ekspresyvi, maištaujanti (įdedu nuotrauką viršuje), tačiau visus kaimo dalykus aprašo tarsi pati ten dalyvautų. Ar kartais pati nėra gyvenusi kaime? Dabartinis „miestietės – gotės“ įvaizdis visiškai suklaidina, romano aplinkos ir detalių įtaigumas prasilenkia su įvaizdžiu. Įdomu.

Žinot, romano tematika irgi nėra nauja. Moters smurtas. Sakyčiau, apie šiuos dalykus Jurga Ivanauskaitė net įdomiau ir dar įteigiau rašė. Ir kyla klausimas, kodėl ši knyga šluoja visus apdovanojimus? Na, gerai, apie laikmetį, apie laikmečio tendencijas, žiaurumus. Renata Šerelytė ne ką blogesnė. Tačiau lietuviški kūriniai vis tiek neprasimuša. Kvepia internacionaline politika. Mat, suomė aprašė apie Estiją, o ne estė apie savo šalį. Įtariu, jog populiarumui tai turi nemažai naudos. Grįžtant prie paties romano, noriu pasakyti, jog čia susipina dvi pagrindinės temos – sovietų sąjungos valdymo laikotarpio tendencijos, padariniai su smurtu prieš moteris. Knyga moteriška, apie moteris, siužeto centre moterys. Na, ką daugiau gali rašyti moteris rašytoja, femenistė, jeigu ne apie moteris? Tačiau romanas man patiko. Padarė neblogą įspūdį. Įdomi fabula, istorinių ir siužetinių įvykiu chronologija, laikotarpis. Iš tikrųjų labai įtaigiai atskleista Estijos (kartu ir visu aneksuotų šalių) bejėgystė. Žmogus mušamas, persekiojamas, tremiamas už tai, kad kelia savo tautos idėją. Dabarties kosmopolitiniams vakarams tai beveik nesuvokiamas fenomenas – kaip galima mirti dėl tėvynės, dėl garbės, dėl savo kalbos ar idėjų. Manau, ši knyga savo švietėjiška veikla sėkmingai prasimuš t.y. pasimušė į Vakarus. Mums tai nieko naujo, nieko per daug nuostabaus, kas bent kiek skaitė lietuvių rašytojų rašiusių šia tematika.

Knyga kartu yra ir trileris. Alydė ir Zara, dvi skirtingų kartų moterys, sėdi kaimo sodyboje ir laukia atvažiuojančių sutenerių, kurie tikrai nužudys Zarą, nes ši pabėgo nuo vergovės. Abi moterys jaučia artėjančią mirtį, bet kartu autorė greitai rekonstruoja ir abiejų merginų praeitį. Kas ir kodėl turėjo įvykti, kad pasaulis tapo toks žiaurus? Sovieto laikmečio tendencijos sužlugdo žmogų kaip asmenybę, kaip laisvą individą. Tas žlugdymas pavaizduotas įvairiapusiškai: skundais, tardymais, kankinimais, įvairiomis baimėmis, slėpimu ir partizanine veikla miškuose. Žodžiu, viską, ką išgyveno ir Lietuva. Ir kyla įdomi tendencija, jog tuokart mes su estais buvome kur kas vieningesni, artimesni savo likimais, bet dabar, atgavus Nepriklausomybę, einame, sakyčiau, visai skirtingais keliais. Estijos kaimas, tolumoje visada esantis Talinas, kažkuo primena mūsų Lietuvą ir Vilnių.

Tiesa, kažkam nepatiko knygos apipavidalinimas. Mano nuomone, viršelis – nuostabus. Peržiūrėjus užsieniečių vertimų variantus, pagalvojau, kad mūsų geriausias. Viršelyje – senoji Alydė, mano galva, puikiai atspindi valymo padarinius. Senas, pavargęs, bet įtaigus ir daug matęs veidas. Kodėl „Valymas“? Tai simbolinis pavadinimas, bet kartu turintis ir tiesioginę reikšmę. Visi tie tremtinai, noras išvalyti žmonių maištingumą, jų prigimtines teises yra vykdomos valdžios valymas.

Žinot, romanas labai realus, bet retkarčiais prasimuša ir bauginanti mistika, paslaptis, magiškasis realizmas. Šie komponentai labai nuspalvina kūrinį, pvz.: Ingelės vaidenimasis Hansui, ją ir dukrą ištrėmus, NSO pasirodymas kaime ir visa ta tyla, nekalbėjimas tardymo metu, sukuria vieną stipriausių „kabliukų“ šiame kūrinyje. Verta. Verta perskaityti. Verta žinoti. Verta prisiminti. Verta ir vėl apie tai kalbėti. Juolab, kad istoriniai įvykiai, anksčiau ar vėliau, mėgsta atsikartoti. Kodėl? Todėl, kad pamirštam apie juos kalbėti. Nepraleiskime šios progos ir vėl pakalbėti apie mūsų ir visų tų, kurie buvo ištremti nuo nepriklausomybės 50 metų. Kad nepamirštume. Verta.

Jūsų Maištinga Siela


2 komentarai:

  1. Labai geras įrašas, patiko, ką tik perskaičiau knygą, ir taip su viskuo pritariu!

    AtsakytiPanaikinti