Sveiki visi,
Iš galvos niekaip neiškrenta žodžiai, jog už gyvenimo nieko daugiau nėra. O mes vis kažko norime, vis kažko siekiam, ardomės, vis nelaimingi, vis kažkas negerai. Žinot, jau kuris laikas vienatvę imu paversti savo sese. Ir su ja susigiminiuoju. Aš vedu prie altoriaus vienatvę. O dažniausiai norime kažko daugiau, bet už gyvenimo daugiau nieko nėra. Esi tik tu vienas.
Žinoma, yra ryšys. Yra kiti žmonės, bet viskas, ko tau reikia esi tu pats, tavo mintys, tikėjimas, tavo požiūris į žmogų kaip į stebuklą, galiausiai tavo sukaupta meilė. Nejučia prisimenu baltą paukštį, skrendanti virš jūrų į namus. Aplinkui nieko nėra. Paukštis – vienas. Ir tai vėl yra stebuklas. Vienuma yra stebuklas. Būna momentų, kada norisi išlaikyti savyje archetipinę atmosferą, jog pasaulis yra nesibaigiantis stebuklas. Žinoma, kad jis toks ir yra. Bene pirmą kartą gyvenime pajutau, jog visas pasaulis yra mano rankose, nes tik nuo manęs priklauso kaip aš mylėsiu, kaip pyksiu, kaip nekęsiu, kaip degraduosiu, kaip tobulėsiu. Pasikeitimo stebuklas yra neįkainojamas. Sako, kad žmonės nesikeičia. Nesutinku. Žmogus keičiasi nuo sąlygų, nuo savo pasiryžimo ir valios. Svarbiausia, ką jis gali pakeisti tai savo požiūrį ir santykį su pačiu gyvenimu ir tuo, kas tą gyvenimą sudaro – žmonės, gyvūnai, žemė, knyga.
Branginimo akimirka yra neįkainojama. Viskas, ką turi gyvenime yra prarandama, esi tik tu. Tavyje yra santykiai, žmonės, mintys, atmintis, prisiminimai, išmintis, patyrimai... Gali turėti namus, bet jie gali sudegti su visais tavo kauptais užrašais, visu turtu. Ir praradimo kaina yra teisinga. Sutinku, kad gyvenimas yra žiaurus, bet sutinku, kad tas žiaurumas yra teisingas. Praradimo kaina mes nusiperkame vertybes, džiaugsmą, pokyčius. Myliu praradimą, myliu viską, kas mane supa, nes viskas yra prarandama. Myliu praradimo ir vienatvės jausmus, kadangi jie išmokina būti savimi - žmogumi, susitelkti į save, savo atmintį. Ir supranti pagaliau, kad visas užderėjęs turtas esi tik tu pats, tavo galvoje ir širdyje kaip kompiuterio dėžėje yra visas pasaulis, kuris nesudegs gaisre, joje yra milžiniška atminties ir jausmų kartoteka, kurio nesunaikins virusas, neatims antstoliai ir kiti. Viską nusineš tik mirtis.
Ir ką aš tuo noriu pasakyti? Žmonės bijo būti vieni, bijo senti, bijo vienatvės, bijo prarasti. O be reikalo, nes būvimas su savimi pačiu, suvokiant, jog viskas yra prarandama, tave padaro nenugalimą, praradimas yra teisingas tave nenubaudžiant, bet tavo progresavimui į naudą. Patyriau tai savo paties kailiu. Svarbiausia yra nenužudyti savo ryšio, savo meilės. Mylėti galima ir praradus žmogų, namą, turtą, nekaltinant likimo, Dievo. Visa, kas nutinka mūsų gyvenime skaudaus, nutinka tik iš didžiulės laimės. Nelaimė yra laimė, nes ji pakeičia tave ta linkme, kurią tu gali pasirinkti. Visada sakau, kad nėra didesnio priešo už mane patį. Bet ir nėra geresnio gyvenimo patarėjo už mane patį. Visada gali rinktis kaip žiūrėti į negandas. O aš imu žiūrėti pozityviai, myliu savo negandas ir nelaimes, nes per jas atrandu visiškai kitokį santykį, išgrynintą santykį su gyvenimu, savimi ir Dievu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą