2010 m. gruodžio 7 d., antradienis

Knyga: Lazdynų Pelėda "Klajūnas" ir kt.

Sveiki visi,

Šiandien mūsų akiratyje garsioji lietuvių literatūros klasikė Lazdynų Pelėda. Po šiuo gražiu pseudonimu slepiasi dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija ir Marija. Abi seserys rašė tikriausiai iš gyvenimo būtinybės, aišku, pastūmėtos garsiojo talentų „kalėjo – prodiuserio“ Povilo Višinskio. Garsiausi ir žinomiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai sukurti Sofijos Ivanauskaitės – Pšibiliauskienės. Na, kas žinote, o kas ne, Vilniaus senamiestyje galima aptikti dviejų seserų skulptūras, jau senas, tačiau vis dar palaikančias Vilniaus literatūrišką dvasią. Šios dvi seserys rašė lietuviškai, ypač Sofija, vėliau iš lenkų į lietuvių kalbą perėjo ir Marija. Abi kilusios iš nuskurdusių bajorų giminės, todėl sunkus gyvenimas, luomų nykimas ir irstančio, blogo dvaro gyvenimas atsiskleidžia jų kūryboje.

Apsakymas „Klajūnas“, kurį nemažai kas laiko ir romaniuku, jau iš esmės kalba sukasi apie 20 amžiaus Lietuvos luominę situaciją. Apsakymo sūkuryje atsiduria jaunas, ką tik prakutęs Juozukas, kuris palieka savo mylimąją Barbelę bei tėvus ir stoja į ponų dvarą dirbti viršininku. Patiklus, naivus ir materialiųjų gėrybių, geresnio gyvenimo ištroškęs Juozukas atsiduria dvaro zonoje ir jį, tiesiogine to žodžio prasme, sugadina. Ten jis pradeda gerti, nors buvo nepratęs ir atsisakydavo bet kokio „lašo“. Čia jį apspinta merginos ir baisioji Viktė, kuri apvynioja jį aplink pirštą ir bando įteisinti jį kaip būsimojo kūdikio tėvą.

„Klajūnas“ klastosi nekaip, kadangi Juozukui ilgainiui vis pasiilgsta namų, grįžta aplankyti namų, tėvų ir Barbelės, bet iš paskos jau velkasi dvaro šliundrelė Viktė. Galiausiai Juozukas išgirsta pasakojimus apie Ameriką ir užsidega noru išvažiuoti ten uždarbiauti. Suviliotas gražios vizijos ir materialiųjų gėrybių, jis po tėvų mirties ryžtąsi keliauti į JAV. Bet ten jam nenusiseka. Grįžta nuskuręs, be vienos rankos ir baisiai sugniuždytas, tačiau nei namai, nei mylimoji jo jau nebelaukia, todėl ir tragiškai, kaip ir beveik visose Lazdynų Pelėdos kūriniuose būdinga, miršta niekieno nemylimas.

Iš esmės Lazdynų Pelėda kone viena iš pirmųjų, kuri nesąmoningai bando pretenduoti į Dostojevskį, kadangi jau pina, kad ir nelabai tvirtą, tačiau apčiuopiamą psichologizmą. Pritrūko tik vientisumo ir geros redaktoriaus rankos, kad būtų „sukaltas“ geras, sensacingas kūrinys. Šiaip tekstas skaitosi tikrai lengvai, sultingai. Čia nerasi beveik nereikalingų detalių aprašymų, viskas paprasta, daug dialogų ir užslėptos šiokios tokios ironijos, kuri nepasiduoda taip paprastai išlukštenama. Aišku, kai kada trūksta logikos, nesuprantama veikėjų padėtis ir įvykiai, kurie neatitinka realybės, kas mano galva, svarbu atstovaujant realizmui. Bet žinant Lazdynų Pelėdos sunkią padėtį ir tai, kaip buvo kuriami kūriniai, galima sakyti, kad ir tai visai neblogai sulipdyta. Tenka pripažinti, kad talento seserys šiokio tokio visgi turėjo.

Kiti apsakymukai, gal net ne apsakymai, o veikiau novelės kaip antai „Stebuklingoji tošelė“, tai iš vis primena stebuklinę siaubo pasaką. Lazdynų Pelėda labai mėgo tragizmą, jos personažai dažniausiai visi miršta. Ji mėgo įpinti mistikos, vaiduoklių. „Stebuklingąją tošelę“ sulyginčiau su pasaka apie stebuklingąją fleitą, tik čia įsivelia kraupi meilės istorija, pakaruokliai ir magiškasis realizmas. Novelė „Motulė paviliojo“, kuri iki šiol laikoma Lazdynų Pelėdos kūrybos viršūne, man asmeniškai, buvo kone geriausias kūrinys dėl savo realios tematikos, savo „suktybės“ ir šiokio tokio netikėtumo, tačiau ne su kūrinio pabaiga, čia ir vėl pritrūko motyvacijos, kitaip sakant, vėl išsimuša iš loginių vėžių. Pati istorija labai graudi, nemylimi vaikai netenka motinos, jie nesusitaiko su tuo faktu ir tiki, kad ji gyva. Čia ir padvelkia psichologizmas. Galiausiai vaikai ujami godžiosios Strypeikienės, o vėliau išeina vienas paskui kitą ir nusiskandina ežere, kuriame po ekete buvo palindusi motina. Finalą karūnuoja tai, kad žaibas trenkia į Strypeikienės trobą, jos veikus sudegina, pati išprotėja ir t.t. Žodžiu, visi laimingai ir gražiai miršta kaip ir būdinga Lazdynų Pelėdai.

Panašiai ir jos novelėje „Pavasario rytmetį“, kuri man priminė Andersono pasaką „Mergaitę su degtukais“, patariu paskaityti tiems, kurie mėgsta gailėti žmonių, paverkti prie knygos. Personažas – maža mergaitė, kuri pardavinėjo basa ant pavasarinio cemento gėles, kad galėtų pati ir girtuoklius tėvus pavalgydinti. Pasakojimas vertas Oskaro, čia prasimuša ir vėl Pelėdos tragizmas. Beje našlaičių tema taip pat plėtojama daugelyje kūrinių. Štai „Prie pat dvaro“ mes vėl sugrįžtame į dvaro aplinką, anot L. Pelėdos, dvaras kone yra blogio irštva, iš kurio paprastam žmogeliui eina visos nelaimės. Šioje novelėje moteris netekusi vyro, kad nebūtų išvejame iš dvaro, buvo priversta vėl susituokti, kad išsaugotų darbo kontraktą. Primenu, jog tai visai „švieži“ laikai, neseniai panaikinta baudžiava ir dvaras su darbininkais vis dar glaudžiai surištas. Ši tema, kaip ir našlaitystė, yra viena iš pagrindinių Lazdynų Pelėdos juodųjų arkliukų.

Šiaip rekomenduoju L. Pelėdos raštus skaityti visiems, kuriems patinka „popsinė“ literatūra. Stilius kartais dvelkia laikraštiena. Siekiama sąmoningai sukelti sensaciją, baisumą, šoką, tačiau žiūrint iš dabartinės pozicijos, tai atrodo šiek tiek juokinga. Efektyvumas išliko, kaip ir realūs užkonservuoti istoriniai įvykiai, pvz.: dvarų nykimas ir pan. Dėl savo lengvo skaitymo, manau, suteiks nemažą malonumą mėgstantiems skaityti ir besidomintiems lietuvių literatūra.

Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. Keista skaityt tokius "kritikų" pasisakymus. Lazdynų Pelėda - "popsinės literatūros" atstovė? O. Vaildas, E. Hemingvejus, V. Šekspyras tada taip pat tokie. "Siekiama sąmoningai sukelti sensaciją, baisumą, šoką, tačiau žiūrint iš dabartinės pozicijos, tai atrodo šiek tiek juokinga." - aš tai pavadinčiau, to meto žmogui būdingu naivumu, ar net spevialiai kuriamu numanomumo principu. Keista man, atrodai gana galvotas, o drįsti taip kritikuot gerbiamiausius mūsų literatūros atstovus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nieko nėra nekritikuojamo. Net klasikai, tik mes sau kažkokius stabus užsidedam, kad nevalia jų kritikuoti ir liesti. Išvardintų ne lietuvių autorių net nedrįsčiau lyginti su L. Pelėda. Pati L. Pelėda savo laiku buvo laikoma viena didžiausių ir pirmųjų popso ikonų ir nuolat susilaukdavo didžiulių priekaištų. Galima sakyti, ji pirmoji mūsų bestseleristė, o bestseleristai iki šiol peikiami ir neretai ne tik dėl populiarumo. Gal tik Vaižganto atsiliepimai apie L. Pelėdą buvo vieni švelniausių, bet tai yra mano nuomonė, kuri gan artima Lazdynų Palėdos laikų kritikams.

      Panaikinti