Sveiki visi,
Tiesiog pridedu šią savo recenziją apie Vidmantės Jasukaitytės poezijos rinktinę „La loba. Kas už nieko“ spausdintą „Literatūra ir menas“ laikraštyje. http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3304&kas=straipsnis&st_id=17187
Pažįstu tris Vidmantes Jasukaitytes: pirmoji yra nepailstanti kovotoja, maištautoja, visuomenės dulkių drumstėja, tokią ją pažįstu iš romanų „Kai mes buvome vilkai“, „Po mūsų nebebus mūsų“. Antroji Jasukaitytė – švelni kaip šilkas, nuolanki ir gyvai įtikėjusi Dievą, gyvenimo prasmės ir šilumos ieškanti moteris, kurią atradau knygose „Golgotos vynuogės“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“ ir „Senis, arba laiškai Antikristui“. Galiausiai atradau ir trečiąją Jasukaitytę – poetę. Šioje sferoje moteris atsiskleidžia įvairiapusiškai, joje mistiškai susijungia maištas, vienatvė ir tikėjimas, kurie neretai ir yra moters gyvenimo kertiniai akmenys. „La Loba. Kas už nieko“ – naujausia V. Jasukaitytės poezijos rinktinė, kurią man teko prisijaukinti tiesiogine šio žodžio prasme. Jau prieš gerą pusmetį paimdavau šią knygą praeidamas pro knygynų lentynas. Pirmas įspūdis – sunki, labai sunki, kone nepakeliama. Visai kaip vilkė, laukinė moteris, prie kurios reikia priprasti, apšilti, prisijaukinti („La Loba“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vilkę). Kaskart, užsukęs į knygyną, perskaitydavau ir po keletą eilėraščių, kol galiausiai įsigijau.
Po vienu viršeliu glaudžiasi dvi knygos: „La Loba“ ir „Kas už nieko“. Abi rinktinės – brandžios moters patirtis šiuolaikiniame intensyviai greitėjančiame pasaulyje. V. Jasukaitytė intuityviai pagauna žodžius ir ne parašo, bet tarsi staltieses nuaudžia tekstus, persmelktus beribio moteriškumo. Moterys yra visa ko gimdytojos, visa ko kūrėjos. Nežinau, ar žodžiai turi lytį, bet, skaitydamas eilėraščius, jaučiau senos išmintingos moters kuždesį, iš kartos į kartą perduodamą gyvenimo išmintį.
V. Jasukaitytės eilėraščiuose ieškoma ryšio tarp tradicijų ir jų atsisakymo globaliniame pasaulyje, kur žmogus nebeatstovauja savo tautai, virsta monopolijos gyventoju, kur namais tampa bet kuri gentis, bet kuri tauta, bet kuri šalies sostinė. O kur senos indėnų moters La Lobos namai? Ji pasiklydusi tarp senojo ir naujojo pasaulio. V. Jasukaitytė prisimena legendas, mitus, sakmes, visa, kas kyla iš tautosakos ir ją atgaivina, prikelia iš senų knygų, pasakojimų ir įvelka į šiuolaikinio pasaulio aktualijas. Pašėlusios identiteto paieškos tarp to, kas buvome, kas esame ir kas būsime, parodo, kokį kelią žmonija nukeliavo per tūkstančius metų. Kur toliau nukeliausime tokiais tempais?
Proistorija iriasi per Europos sąjungą, per senus žemėlapius,
Per pakeistus tautų vardus, per gentis, apsimetančias valstybėmis,
Per tūkstantmetės raidos strategiją ir taktiką,
Kad atsilaikytų prieš rytojaus terorizmą.
p. 29
Eilėraščiuose išryškinamos moters funkcijos visuomeniniame gyvenime, jos santykis su Dievu, moters ir vaiko ryšys, moters ir vyro meilė, moteris ir kintantis pasaulis, moteris ir gamta, moteris ir jos kūnas, moteris ir jos senatvė. Moteris esanti visur ir visada, kur yra gyvybė. Kalbama apie baltų ir Balkanų moteris, apie indėnių, amazonių likimus. Neatrodo, jog kalbama reiškiant nepasitenkinimą patriarchaliniu pasauliu. Neužčiuopiau ir radikalaus feminizmo idėjų. Regis, poetei poreikis kalbėti apie moterį ir jos dalią kyla iš savęs pačios, iš individualaus santykio su pasauliu.
Glostysi kada nors mano kūną
Savo beprotiška kantrybe,
Paleisi vadžias ir nuimsi kamanas, –
Balnai tarpusavyje kuždėsis greta sumesti,
Sidabrinės pušys supsis
nuo skriejančio vėjo...
Amazonė neturi lanko,
Amazonė nebepagimdys vaikų nuo mylimo belaisvio, –
Pasaulis seniai pripildytas ir perpildytas,
Amazonių kultūra pasitraukė atgal,
Už pažinimo ribos.
p. 60
Sankirta tarp epochų atveria spragą, kurią jaučia ištisa žmonių karta, bėganti paskui kintantį pasaulį, bet nepaliekanti ir senojo. Ta spraga – tuščiavidurė, ji juntama beveik kiekviename eilėraštyje. V. Jasukaitytės žmogus yra vienišas, įspraustas pasaulyje kaip krešulys, kuris stabdo nuolatinį laiko cirkuliavimą, todėl kabinasi į praeitį, į tradicijas, vertybes. Tačiau praeitis labai nutolusi nuo vidurinės kartos žmonių ir jų atžalų, o vaikų ir tėvų ryšys poetei nepaprastai svarbus. Poetei svarbu išlaikyti (gal net perduoti?) tradicijas vaikams, šiuolaikiškai jas perteikti, neprarandant senųjų magiškų – pagoniškų žodžių esmės.
Eilėraščiuose neretai egzistuoja ne viena tauta, ne vienas laikas, ne viena karta, ne viena patirtis, tad skaitant tenka tarytumei reinkarnuotis iš vieno kūno, vienos būsenos – į kitą. Toks intensyvus judėjimas leidžia pajusti žmonijos istorijos tėkmę.
Ryšys su esamu pasauliu ne visada harmoningas. Moteris eilėse jaučiasi svetima, sakyčiau, ateivė, ne šio pasaulio gyventoja, kuri nespėjo adaptuotis globalizacijos epochoje. Numanoma erdvė ir pasaulis slypi anapus, ir, žinoma, yra tobulesnis – dėl stabilios vertybių sistemos, reikalingumo, pilnatvės, žodžiu, visko, ko stinga realiame pasaulyje. Realiojo ir anapusinio pasaulio jausenas išryškina magiškasis realizmas, siurrealistinės, iškreiptos (pagražintos?) tikrovės ir individualios ideologijos sintezė. V. Jasukaitytė tarsi Pasaulio Motina palaiko ryšį tarp gamtos, senojo ir šiuolaikinio pasaulio kultūrų. Gerumas, meilė, supratingumas, užuojauta – jausenos, atsineštos iš neoromantikų, prigyja ir V. Jasukaitytės eilėraščiuose.
Rinkinyje „Kas už nieko“ jaučiamas minimalizmas, skausmingas asmenybės nuskaidrėjimas, susitelkimas ties savastimi. Eilėraščiai primena sentencijas, byloja apie moters išmintį. Čia jau nebėra globalių potyrių, apsiribojama namų erdve, nepakeliama vienišumo tema, kalbama apie suaugusių vaikų išleidimą į pasaulį, savo gyvenimo saulėlydžio pradžią – senatvę.
Tad kas slypi už nieko? Už žvakės liepsnos? Už debesies? Kas slypi už apčiuopiamos materijos? Niekas? Neįspėjote. Racionaliu protu suvokiamas „niekas“ dažniausiai yra daikto nebuvimas, tačiau V. Jasukaitytė filosofiškai žvelgia į nebūtį, kurią užpildo neapčiuopiama ir nematoma, bet egzistuojančia būtimi, išreikšta visa gama žmogiškų jausmų. Tai, kas žmogiška, įsikūnija ir į daiktus, tad V. Jasukaitytės eilėse žvakė, debesis arba bet kuris kitas daiktas sužmoginami. Daiktai su siela – štai kas slypi už nieko. Neaprėpiamas, daug didesnis, daug platesnis, daug šviesesnis pasaulis, kurio šešėlyje, įkalintoje materijoje mes gyvename, ilgėdamiesi fundamentaliųjų – amžinųjų vertybių.
Tavo ir mano gyvenimai –
Tik neįskaitomos natos
Vasario sniege,
Parašytos sniegenų kojomis –
p. 226
Paprastas kasdienis žodis poezijoje gali tapti galingas ir magiškas. Pamirškite įmantrybes, sudėtingą šiuolaikinę leksiką ir pasinerkite į archajišką kalbėjimą, išreiškiantį kiekvieno mūsų savastį. Rinktinėje randame ne tik istorinių procesų konjunkcijų, bet ir akivaizdžią teksto formų kaitą. Kartais poetė apsiriboja minimalistinėmis eilėmis (ypač „Kas už nieko“ rinktinėje), o kartais neužtenka net kelių puslapių. V. Jasukaitytė kuria daug prozos, tad šiuos įgūdžius pritaikė ir poezijai. Eilutės retkarčiais plaukia tarsi ilgi romano sakiniai, bet jie estetiški ir poetiški. Šiuolaikinis verlibras puikiai praplečia poetinių išgyvenimo patirtis, leidžia atvirai ir nevaržomai filosofuoti, diskutuoti. Ši poezija vizualiai ir semantiškai aprėpia labai daug meno srovių: tautosaką baroką, simbolizmą, estetizmą, romantizmą, modernizmą, postmodernizmą. Tad po vienu viršeliu, dviejose poezijos rinkiniuose „La Loba. Kas už nieko“ gyvena menų sintezė, išreiškianti ir integruotą Laukinės moters savastį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą