2010 m. lapkričio 9 d., antradienis

Knyga: Indrė Valantinaitė "Žuvim ir lelijom"

Sveiki visi,

Jau kuris laikas galvoje vis sukosi internete perskaityti Indrės Valantinaitės eilėraščiai, bet, deja, poezijos knygelės, kuri buvo išleista 2006 metais taip niekur ir negavau. Ir visai neseniai, senų. „dėvėtų“ knygų parduotuvėje aptikau šią knygutę. Ir pasiėmiau. Ir nesigailiu. Velniop tą recenziją, kuri dar sėkmingai tupi rašyk.lt, kuri išpeikia Indrės Valantinaitės poezijos rinktinę „Žuvim ir lelijom“. Tebūnie tai papeikimas kaip nesupratimas poezijos, o mane šios eilės pavergė!

„Žuvim ir lelijom“ – neįprastas ir originalus pavadinimas, vienas iš eilėraščių fragmentų. Tikriausiai tai yra tinkamiausias kvapas nusakyti visų eilėraščių bionergetikai. Žuvim ir lelijom. Vandens stichija dominuoja eilėse. Tikriausiai neatsitiktinai, nes Valantinaitė savo moteriškas eiles sieja su vandeniu kaip gyvybės pradu, bet kartu vanduo reiškia ir liūdesį: „Kada nors aš pagimdysiu./ Kada nors aš įmesiu žuvelę į ryklių akvariumą“ (p.16)

Įspūdinga knygelės pradžia. Ištrauka iš „Alisa ir stebuklų šalyje“ apie kvaišas, kurios čia (į stebuklų šaly) ateina. Tai tarsi įvadas, toks gan makabriškas; skaitytojas tarsi įvedamas į poezijos pasaulį ir jam suteikiamas kvailio statusas, suprask va taip. Šmaikštu ir įdomu! Eilėraščiai „kabina“ nuo pat pradžių. Jie, kaip sakiau, yra labai moteriški, aišku, juose jaučiama, kad poetė yra jauna ir kitoniška nei ankstesniosios poetinės kartos atstovai. Nemažai eilėraščių yra, rodos, paimti iš gyvenimo, atrodo fragmentuoti, priartėję prie prozos, tačiau poetiški.

Valantinaitė nemažai dėmesio skiria kūnui, ir apskritai griebiasi už visko, kas apčiuopiama. Svarbiausia yra daiktas, nes tik per daiktus yra nusakomos lyrinio subjekto jausenos ir išgyvenimai. Apčiuopiama ir jaunatviška ironija, tam tikra gyvenimo filosofija, įdomus požiūris į dabartį ir gyvenimą. Lyrinis subjektas turi tamprų ryšį su vyriškuoju pradu, su juo beveik nekonfliktuoja. Keliuose fragmentuose moteris (lyrinis subjektas) susiduria su sūnumis ir gimdymu, noru gimdyti vyriškąjį pradą, o tai rodo taikingą sutaikymą su vyriško ir moteriško prado gyvenimu. Kai kuriose eilėraščiuose kaip ant tai „Bėglė“ ir „Laukimas“ išduoda vienatvės ir artumo problematiką, jis yra netolygus, banguojantis, priklausantis nuo nuotaikų.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad „Žuvimi ir lelijom“ yra ta lyrika, kuri bando įsitverti į save pačią, nepamirštant artimųjų (esamo – būsimo vyro, vaikų, šeimos, draugų). Tai jaunatviškas, novatoriškas gyvenimo būdas, kurį žmogus gali pasirinkti kaip geriausia, nedominuoja neišvengiamybė ir kraštutinumai, kuriuos taip mėgo neoromantikai. Pasikeitęs pasaulis ir žmonių karta leidžia iš esmės būti čia ir dabar t.y. gyvenimo akimirkose ir tuose žmonėse, kurie supa tave patį. Indrė Valantinaitė būtent ir absorbuoja tokią lyriką.

P.S. Indrės Valantinaitės „Žuvim ir lelijom“ knyga yra literatūrinis debiutas. Ši knyga laimėjo 2006 metais Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos skelbto konkurso „Pirmoji poezijos knyga“.

Venecija. 2002

Venecija. Kavinė. Šalia žuvų turgus.

Tamsiaplaukės padavėjos įrudusi bamba
šypsosi man į akis.

"Ko norėsite?"

Auskariukas
žuvis.
Suprask, gimusi kovą.

Pagalvoju, kaip ji kvepia

silke ir lelijom.

Kai lyja

Kai lyja,
Įmerki mane į kiaurus batus,
Kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau

Kantriai lauki, kol subręsiu
iš mažos mergaitės į didesnę mergaitę
iš jaunos į senesnę
iš senesnės į seną
iš senos į mirusią

Žinau, kad iš aukštai mane stebi
Visa žinantis vyras,
Tad išleidžiu musę pro langą

Iš šilto kambario į šlapią pasaulį

Ir vėl grįžtu į tavo lovą,
Kad mane pervystytum

Nesiliauja lyti

APIE TĖVUS

Kai jie susitiko pirmąsyk

Ji pasakė:
"Tu sugėrei mane
kaip palietą rašalo dėmę
savo naujo švarko alkūne"

Ji pasakė:
"Tu įsisėdai į mane
kaip į gumą,
paliktą ant kėdės"

Ji pasakė:
"Tu pažymėjai mane
kaip autobuso bilietą
iki amžių galo tik sau"

Jis tylėjo,
gavęs nuolatinį.
Tylėdavo visada.

***

Iki manęs jie miegojo
Po viena antklode

Po manęs
Mama labai išstorėjo

Tik itin plonos moterys
Mano tėvui patiko

Tad jis pasakė:
"Šiandieną švarką nunešiau valyklon"
Pasakė ir išėjo.


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą