2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Knyga: Vanda Juknaitė "Tariamas iš tamsos"

Sveiki visi,

Neseniai teko progos įsigyti dar vieną Vandos Juknaitės knygą „Tariamas iš tamsos“, pastaroji išleista 2007 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Na, iš tikrųjų labai džiaugiuosi, jog ši knyga pagaliau atsidūrė mano jau nebe mažoje namų bibliotekėlėje. Pabandysiu pasakyti, kodėl ši knyga taip sujaudino mane.

Po „Stiklo šalies“ ir „Šerminių“ Juknaitė į literatūrą sugrįžta naujais keliais. Sunku apsakyti kūrinio žanrą, tikriausiai nėra tokiam žanrui sugalvotas pavadinimas, tiksliausiai tai apibūdina knygos paantraštė „pokalbiai su vaikais“. Tai tarsi būdas eiti žurnalistiniu keliu, nes bandyta atskleisti autentiškas vaikų mintis. Knygos viršelio anotacija sako: „Ši knyga unikali. Nėra su kuo lyginti.“ Na, tenka sutikti, kad nėra su kuo lyginti, bet man nejučia mintyse iškyla „Mažojo princo“ lietuviškasis variantas, pagaliau turime tai, kas prilygsta „Mažajam princui“. „Intervinių“ knygų jau esama ir iki tol, kaip antai Jurgos Ivanauskaitės „Švelnūs tardymai“, kuri susilaukė nemažos sėkmės. Dabar neseniai išėjo „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“, tačiau Vandos Juknaitės knyga kitokia.

Visų pirma Juknaitė kalbina sunkių likimų paliestus vaikus. Cituoju iš anotacijos: „Žinoma rašytoja Vanda Juknaitė kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdančiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo“. Iš tikrųjų visa kolekcija nelaimių paliestų vaikų, bet geriausia yra tai, kad sunkume vaikai pasako tiesą, neįtikėtinai pozityvius dalykus. Kad ir kokie bebūtų vaikai nuskriausti, neįgalūs ir pan. jie savyje turi šviesos. Skaičiau, stebėjausi ir išgyvenau kartu su Vandos Juknaitės kalbinamais vaikais. Kai kurie pokalbiai išties labai apstulbina, ypač tai, kad vaikai geba mąstyti ir reikšti tokias mintis, kurios neretai būdingos suaugusiam žmogui. „Vaikai nemąsto. Vaikai sako tiesą“ – sako vienas iš pašnekovų.

Labiausiai buvo neįtikėtina skaityti pokalbius su kurčiaisiais, kada Juknaitei iš gestų kalbos vertė į šnekamąją. Įsijausti ir suprasti, kokį gyvenimą gyvena kurčiasis, kuris niekada nėra girdėjęs garso, jam beveik nesuvokiamos raidžių reikšmės, nes niekada garsai nėra išgirsti ausimis. Visi kažkada buvome vaikais, bet tik suaugęs gali pažiūrėti ir įvertinti tą sudėtingą laikotarpį, ypatingai į likimo skriaudžiamus vaikus. Kad ir kokia knyga atrodytų skaudi, kad ir kokia ji beatrodytų pesimistiška, joje glūdi labai daug šviesos. Tos vaikų mintys – nuostabios! Gal ir iš tikrųjų, jei gyvenimas tave „nuskriaudžia“, kažko tau neduodamas arba atimdamas, iš tikrųjų jis tokiu būdu tave „apdovanoja“ galimybe būti laimingam ir mylėti gyvenimą, artimuosius, savo būtį. Vaikai vienaip ir kitaip atsako į pagrindinius Vandos Juknaitės klausimus – ko reikia, kad žmogus būtų laimingas, kas apskritai yra meilė ir gyvenimas?

Smarkiai rekomenduoju šią knygą visiems, kurie iš literatūros nebesitiki nuoširdumo. Ši knyga unikali dėl to, kad palikta autentiška vaikų leksika, per kurią atsiskleidžia kiekvieno vaiko mąstymas, temperamentas ir likimas. Unikali leksika leidžia suprasti, ką mąsto ir sako vaikas, ko dažniausiai negali pasakyti garsiai aplinkiniams dėl savo „vaiko“ statuso. Tokiu būdu Vanda Juknaitė atveria neregėto mąsto vartus į tą literatūrą, kuri iš prigimties jautriai tarsi nervą maigo žmogaus gyvenimo ir būties esmę. Juk žinia, kad vaikai yra kartu ir baigštūs, jie neprisileidžia iš karto kalbėtis ir atsiverti save, todėl autorei teko ilgai juos „prisijaukinėti“, kol galiausiai iš visko išsirutuliojo šie nepaprastai įdomūs pokalbiai. Tikiuosi, kad niekas nesupyks, todėl paviešinsiu pacituodamas kai kuriuos kūrinio fragmentus, kad pajaustumėt, kokią gyvenimo jėgą duodą šie pokalbiai.

LORETA Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, 7 kl.

V.J. Tau, mažai mergytei, gyvenimas suteikė tiek daug skausmo. Ką tu apie jį galvoji?

Loreta: Aš galvoju, kad jis yra tikrai gražus. Tie žmonės, kurie nusivilia gyvenimu, gal nepatyrę, nežinau. Bet yra tokių žmonių, kurie nusivylę gyvenimu.

V.J. Tokių žmonių tikrai netrūksta.

Loreta: Iš tikrųjų gyvenimas yra man brangesnis už visa, o jau kas gyvenime brangiausia, tai pati brangiausia man dabar yra mama.

V.J. Kodėl?

Loreta: Dėl to, kad mama vis dėlto davė gyvenimą ir augino mane, ir prižiūri.

V.J. Nori pasakyti, kad ji yra tavo gyvybės dalis?

Loreta: Taip, mano gyvybės dalis kol kas. Nors aš jau pati perimu po truputį jos vaidmenį.

V.J. Tampi ta, kuri globoja savo mamą?

Loreta: Taip. Dabar jau aš tokia panaši tampu. Ir dar dėl to ji man pati brangiausia.

<...>

V.J. Ar sesuo tau buvo vienas iš brangiausių turtų, kuriuos turėjai?

Loreta: Jinai buvo mano pati geriausia draugė. Aš ją vadinu antrąja mama. Dėl to, kad ji rūpestingiau, galima sakyti, mane prižiūrėdavo negu pati mama. Mano sesuo buvo vyresnė dešimčia metų.

V.J. Ji buvo reginti?

Loreta: Buvo reginti. Ji mane labai globodavo, tvarkydavo kambarius, nors jos dienoraštyje buvo parašyta, kad taip ji iškrauna skausmą iš širdies.

V.J. Koks skausmas buvo jos širdy?

Loreta: Gal ji nujautė savo mirtį. Ką aš žinau. Ji nepasakė. Kažkodėl labai dažnai verkdavo.

V.J. Bandei ją guosti?

Loreta: Norėdavau. Bet svarbiausia, kad mano mama su mano seserimi darėsi vis šiurkštesnė. Ir mano sesuo darėsi uždaresnė.

V.J. Ar mama tuo metu pradėjo gerti?

Loreta: Ji po sesers mirties labai pradėjo gerti. Na, žinoma, ir prieš tai.

V.J. Mirė sesuo, mirė tėtis, mama palūžo, tu likai visiškai viena. Ką tu širdyje išgyvenai?

Loreta: Skausmą. Ir tokį skausmą, kad aš nežinojau, ką man daryt. Norėdavau likti viena, kalbėdavausi su magnetofonais, su stalais. Ir dainuodavau, ir laukdavau, man atrodo, kad čia iš skausmo. I iš vienatvės galbūt. Taip buvo skaudu.

V.J. Kaip įmanoma tai ištverti mažam vaikui, kai nebėra kam paimti jo į glėbį, priglausti, nuraminti?

Loreta: Liko tokia sukaustyta širdis. Aš pasikeičiau po sesers mirties. Pati pradėjau viską daryti. Mamos neprisileisdavau. Pati maudydavausi. Mane sesuo dažniausiai ir šukuodavo, tvarkydavo. Šukuojuosi dabar visą laiką pati. Nebent prieš koncertą kas nors pažiūri. Prisimenu sesers rankas, ir visai kitaip viskas yra. Pasikeičiau visai, savarankiškesnė pasidariau.

V.J Ar negalėtum pasakyti, kad kentėdama tapai stipresnė?

Loreta: Nelabai. Jaučiuosi tokia bejėgė.

V.J. Kodėl tu mamai atleidi ir nepriekaištauji, kad ji tavimi nepakankamai rūpinasi?

Loreta: Nepriekaištauju, nes ją labai myliu. Ir vis dėlto nėra taip, kad ji manęs visiškai neprižiūrėtų. Jinai mane prižiūrėjo ir išlaikė, mes bendravom. Nėra, kad vien tik blogai ir blogai. Jeigu jinai ir blogai elgiasi, tai gal ne iš blogos valios. Ji sakė, kad ją močiutė skriausdavo vaikystėj, gerdavo labiau. Ir į namus negrįždavo. Virdavo makaronus ant kėdės užsilipė penkerių metų vaikai.

V.J. Vis dėlto kaip tau pavyksta susitvarkyti?

Loreta: Būna, kad pykčio nesutvardau. Bet aš pati sau pasakau, ne vietoj tu čia, ne vietoj. O ašarų aš netvardau, kad jos ir dabar byrėtų, būtų gerai. Man atrodo, kad vis tai sapnas. Aš pabusiu, ir bus viskas gerai. Aš netikiu, kad mano artimųjų nėra. Iki šiol nesusitaikiau su tuo, nors man psichologai sakė susitaikyti.

V.J. O apie džiaugsmą tų ką nors žinai?

Loreta: Kas jis yra?

V.J. Kas jis yra?

Loreta: Džiaugsmas... Džiaugsmas yra įvairovė.

V.J. Įvairovė?

Loreta: Kaip čia paaiškinus? Tai yra ir liūdesys, ir malonumas, ir baimė, ir juokas, viskas kaip difuzijoj.

V.J. Įvairiausi išgyvenimai visi kartu?

Loreta: Jeigu liūdesio trupučiuką per daug, tai tada jau bus liūdesys. Bet jeigu visko po trupučiuką lygiomis dalimis, tai jau tada džiaugsmas. Man pats gyvenimas yra pilnas džiaugsmo.

V.J. Justo klausiau, kuo skiriasi matančio ir neregio pasaulis. Jis pasakė, kai žiūri į gėlę, gal negali matyti, kokia ji švelni. Tu turėtum žinoti, kas pasaulyje švelniausia?

Loreta: Iš dvasinių dalykų tai muzika. <...>

Loreta: Aš pabandžiau jums paaiškinti, kas yra aklas žmogus. Nes daug žmonių galvoja, jei jau aklas, tai jis nieko nemato, nieko nesupranta ir nieko nežino. Buvo toks atvejis troleibuse, kai man nebuvo kur atsisėsti. Močiutė sako, leiskit invalidei atsisėsti. Aš įsižeidžiau. Aš galvojau, kas tas invalidas. Dar buvau maža. Aš, sakau, taigi aš ne be kojų, ne be rankų. Visi žmonės pradėjo juoktis. Sako, invalidas yra tas žmogus, kuris turi negalią. Aš sakau, aš viską galiu, ir vaikščiot, ir kalbėti.

V.J. Mes kiekvienas ko nors neįgalim.

Loreta: Aš taip maža atsakinėjau.

V.J. Ar tokių žmonių dažnai pasitaiko?

Loreta: Nedažnai. Dauguma žmonių supranta.

V.J. Kaip tu manai, kodėl taip daug žmonių nevertina gyvenimo?

Loreta: Gal jie nori kažko daugiau už gyvenimą. Bet už gyvenimą daugiau nieko nėra. Nėra nieko daugiau.

AIVARAS. Veliučionių specializuoti globos namai „Verus“ vasaros stovykla

V.J. Čia peilio žymės?

Aivaras: Kur?

V.J. Nugaroj.

Aivaras: (linkteli)

V.J. O kas tuo peiliu?

Aivaras: Nedaug trūko.

V.J. Iki ko?

Aivaras: Į raktikaulį grynai buvo įlindęs. Nuvežė į ligoninę, o paskui aš nieko nebeprisimenu, tik draugai pasakoja.

V.J. Dėl ko mušėtės?

Aivaras: Ai, dėl visko.

V.J. Nenori sakyti?

Aivaras: Buvo garbės reikalas.

V.J. Savo garbė turėjai gint ar kieno kito?

Aivaras: Nu ir savo, ir motinos.

V.J. Nuo ko?

Aivaras: Ai ten buvo toks bachurėlis, kuris dėjosi labai daug žinantis.

V.J. Jis ką nors blogo kalbėjo apie tavo motiną?

Aivaras: Nu. Draugai pasakė, pradžioj netikėjau, aiškinomės. Ir reikėjo tada. O paskui po pusmečio motina mirė.

V.J. Seniai Veliučionyse?

Aivaras: Jau yra pusmetis.

V.J. Motina gėrė?

Aivaras: Retkarčiais.

V.J. O tėvas?

Aivaras: Gerdavo, kiek žinau, nors tiksliai nežinau.

V.J. Jie ne kartu gyveno?

Aivaras: Motinai mirštant tėvui nusiunčiau telegramą. Motinos brolis iš Volgogrado, tas atvažiavo. Iš tėvo atėjo atsakymas: aš negaliu, kitą šeimą turiu.

V.J. Kur tėvas gyvena?

Aivaras: Alytuj. Norėjau kalbėtis, kad apsiimtų mane globoti, bet neatvažiavo, nusprendžiau – ir nereikia.

V.J. Tu irgi vogdavai?

Aivaras: Aš vogdavau, bet atvežė už valkatavimą. Aš už vagystę buvau gavęs lygtinai, man tik tiek ir tereikėjo.

<...>

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą