2010 m. vasario 17 d., trečiadienis

Smagu lipti ant to paties grėblio


Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Aš tai „apturėjau“ tokį džiaugsmą pabūvodamas kaime. Ir baisiai susinervinau vienu, sakyčiau, banaliu dalyku, dėl kurio tikrai neverta net nervintis. Lietuvos tauta vis dar lipa ant to paties grėblio, tokia išvada peršasi pasižiūrėjus Eurovizijos atranką, kada dar nesudainavusiam Sashui Songui, lietuviai mielai kaip apsėsti balsuoja už jo banaliąją dainą, o kas keisčiausia net vertintojų komisija jam paskyrė aukščiausius balus. Pasibaisėjęs prabalsavau už veteranę Aistė Pilvelytę, kuri savo balsu ir daina tiesiog prikaustė mane nuo pirmojo akordo. Nežinau, kas yra lietuviams, bet jie užsiciklinę vienoje vietoje, negaliu pasakyti, kad netoleruoju jų sprendimo, bet tiesiog noriu supeikti jų nesveiką lipimą ant to paties grėblio. Tą patį galiu pasakyti ir apie choro karus, tai vienintelė laida, kurią žiūriu nuolat ir kas kart nusimenu, kad mano nuomone nesutampa su daugumos. Kažkas įsikalė į kvailą galvą, kad šampaninis Kauno choras yra geriausias, todėl už jį ir reikia balsuoti, nors paskutiniąją savaitę net teisėjai jo chorą įvertino kaip prasčiausia, bet durniai lietuviai ėmė ir subalsavo už jį, nors visiškai buvo akivaizdu, kad jų pasirinktoji daina buvo monotoniška, nekaip skambanti ir t.t. O gal aš kažko čia nesuprantu? O gal čia veikia miestų politika, kada net vedėjai iki apsiputojimo aiškina apie miesto palaikymą, bet iš balų rezultatų ir taip aišku, kad balsuojama ne už miestą ir ne už dainą, nes, tarkim, Vilniaus purpurinis choras, kuris tikrai visada sulaukia aukščiausių balų iš komisijos narių, kažkodėl pagal žiūrovų balsus jie lieka paskutiniai. Niekas nepalaiko Vilniaus, nes, mat, Irena Starošaitė per „sena“ vadovaiti tokiam chorui, o aš galiu pasakyti, kad paskutinė kartą Vilnius taip patiko, kad prabalsavau net kelis kartus ir tikrai ne dėl to, kad jau keletą metų gyvenu šiame mieste. Bet Vilnius ir vėl liko paskutinis, tik dėka teisėjų jie palypėjo aukščiau ir aplenkė panevežiečius. Nežinau kodėl niekas nebalsuoja už Vilnių, nors jie demonstruoją nuostabius vokalus, galbūt ne tokius energingus, kaip Kauno, bet ir vėl pasirodė tiesa, kad žmonėms reikia ne dainos, ne gaidų, bet pačio balanaliausio dalyko – šou. Tas pats nutiko spoksant viena akimi eurovizijos atranką. Iš vienuolikos atlikėjų patiko tik du, kiti taip nusidainavo, kad kraupiau net nebūna. Aš pats nelabai apie muziką nusimanau, bet jau pirštu tikrai galiu apsakyti, kurio malonu klausytis, o kuris tik bando kažką išvedžioti ir stebint atranką būtent ir susidarė toks įspūdis, kad ateinantys dainorėliai bando tik, tiesiogine to žodžio prasme, pasireklamuoti, sakyčiau, dainų dainelėse vaikai ateina bent jau pasiruošę, o štai apie atranką tegaliu pasakyti, jei ne Aistė Pilvelytė ir Urtė, tai būtų pats klaikiausias eurovizijos žiūrėjimas po 2004 metų atrankos, kada išrinko Liną ir Simoną. Negali gi pykti ant tų kvailų lietuvių, jie visada geriausius linkę palikti antrose ir trečiose vietose, bet galbūt tai mano subjektyvi nuomonė, bet pasiklausius užsieniečių komentarų apie mūsų atrankas, jiems patikusios dainos lieka taip pat už borto, bet ką padarysi. O apie Sashą aš iš vis patyliu, man jo balsas kaip dvesinčio seno nukaršusio šuns, bet tikriausiai lietuviam jis patinka, nes už jį balsuoja taip energingai ir gausiai, lyg kas jiems į geras vietas būtų įgnybę įkaitintomis replėmis. Net tokioje vietoje kaip atrankos, mano akimis, nėra teisybės. Tai kur ta teisybė, jeigu teisėtai demokratiškai dauguma ir išrenka savo atstovą. Tikriausiai esu liurbis, kad rašau apie tokį dalyką kaip euroviziją, bet kokia išvada? Kadangi eurovizija domisi labai daug žmonių, iš balsų, susidomėjimo ir viso kito galima labai daug spręsti apie visos tautos charakterį ir mentalitetą, bet kaip jau supratote, gerbiamieji, viena šikna visų laukų neapšiksi – lipkim ir toliau ant to paties grėblio!

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą